JAV per beveik du dešimtmečius totaliai apsivertė LGBTQ teises palaikančiųjų skaičius: 2004 metais santuokoms pritarė tik 40 proc., 2018 nepritariančių sumažėjo iki 30 proc. To per trumpą laiką nepavyko įgyvendinti jokioms kitoms socialinėms mažumų grupėms.
Daug kam įprasta manyti, jog kalbėjimas argumentų ir skaičių kalba turėtų skatinti lygybę. Šio mąstymo šalininkams atrodo, kad emocijų ir asmeninių pavyzdžių naudojimas politinėje erdvėje apnuodija lygiateisiškumo diskursą ir nubloškia į asmeniškumus.
Tačiau tiesa ir ta, kad argumentai ir skaičiai yra riboti. Faktinė realybė, jog LGBTQ asmenys nedaro žaloms „tradicinėms“ šeimoms, daugelio neįtikina. Smurto mažinimo prieš LGBTQ programos yra matomos kaip propaganda, o net ir argumentais pralaimėtas pokalbis vis tiek dažnai yra palydimas fraze „taip, bet mano asmeninė nuomonė – jog tai nenormalu.“
Tokiomis aplinkybėmis iškyla visiškai natūralus klausimas: kam telkti tiek daug emocinių ir finansinių resursų kalbant laidose, su draugais, prie švenčių stalų, jeigu net įtikinamiausi argumentai nepaveikia visų žmonių? Šiai realybei pakeisti svarbu prisiminti feministinį šūkį, jog viskas, kas asmeniška, yra ir politiška („The personal is political“). Asmeninių pavyzdžių nešimas į politiką ypač naudingas didžiulio pasipriešinimo atveju: filosofinė diskusija nesidominčiam žmogui padarys mažiau įtakos nei asmeninio skausmo ir problemų viešinimas. Čia LGBTQ asmenys turi didelį pranašumą palyginus su kitomis grupėmis.
Mūsų, LGBTQ žmonių, yra visur – nuo konservatyvių šeimų iki sporto komandų ar vaikų globos namų. LGBTQ žmones, priešingai nei vyrauja stereotipas, ne visada galima atpažinti pagal jų fizinę išorę. Tai reiškia, kad net didžiausias homofobas gali turėti homoseksualų draugą ar mylimą šeimos narį, kurį jo homofobija žeidžia. Išsižadėti ir toliau engti artimus yra žymiai sunkiau negu ignoruoti filosofinius ar sociologinius argumentus. Taip pat žymiai sunkiau sakyti „tai nenormalu“ į akis žmogui, kuris pasakoja apie specifinius, savo paties patirtus ar iš kitų girdėtus diskriminacijos atvejus.
Vieši atsiskleidimai, asmeninės skausmo ir širdgėlos istorijos yra vienas to asmeniškumo politikos pavyzdžių. Jie puikiai destablizuoja argumentus apie „užkrėčiamą homoseksualizmą“ ir propagandą, nes iš spintos išeina net ir labai religingose ar „teisingose“ šeimose augę jaunuoliai. Svarbu prisiminti, jog kiekvienas viešas prisipažinimas nėra savanaudiška demonstracija: tai realus situacijos gerinimas visiems kitiems, kurių aplinkybės dar vis nesuteikia galimybės pasakyti savo artimiesiems apie savo lytinę orientaciją arba lyties tapatybę.
Kita asmeniškumo politikos monetos pusė, be abejo, yra Pride eitynės ir paradai. Nors klausimas „kam to reikia?“ dažniausiai užduodamas norint užgauti, iš tiesų tų paradų reikia dažnesnių ir drąsesnių ne tik LGBTQ bendruomenei, bet ir likusiai visuomenės daliai. Heteroseksualūs visuomenės nariai iš itin konservatyvių sluoksnių iš tiesų gali nebūti susipažinę su nei vienu LGBTQ asmeniu. Lietuvoje daug mano draugų sakė, jog esu jų pirmasis toks pažįstamas. Man telieka nusišypsoti, nes LGBTQ asmenų jie pažįsta, tik pastarieji, turbūt, dar nėra jiems atsiskleidę.
Paradai, net iššaukę agresiją, sudaro terpę kalbėtis apie šios mažumos gyvenimus aplinkoje, kurioje tos diskusijos be paraginimo paprasčiausiai nevyktų. Būtent „Baltic Pride“ Vilniuje parodys tiesiai ir šviesiai, kiek daug pramanų supa šį renginį. Jeigu klausytume rimtų anti-LGBTQ politikų ir aktyvistų žodžių, kiekvienas „Baltic Pride“ turėtų būti vis baisesnis. Lietuvoje tikroji trajektorija atvirkštinė: jeigu pirmosiose eitynėse buvo matyti smurto, vulgarumo (nukreipto prieš pačias eitynes), tai dabar tai tampa šeimynoms draugiška, spalvinga šventė, kurios metu heteroseksualūs ir neheteroseksualūs asmenys rodo vienas kitam pagarbą ir palaiko abiejų pusių lygiateisiškumą. Argumentas, jog tuoj tuoj ir pas mus bus pradėta ištvirkauti neturi pagrindo, nebent kažkam dviejų žmonių bučinys lygus seksui viešumoje. Tada rekomenduočiau neiti iš namų, nes tai galima matyti bet kuriame parke.
Tačiau dar svarbesnė priežastis žygiuoti Pride yra suteikti drąsos labiausiai pažeidžiamiems LGBTQ bendruomenės nariams. Dažnai tai trans ar neturtingi asmenys, kurie neturi galimybės kalbėtis apie savo bėdas su artimaisiais ar pažįstamais, nes šie jų nesupranta. Tai taip pat yra užsisklendę savyje jaunuoliai, kurie net bijo paskambinti į „Jaunimo liniją“ ir prisipažinti esantys kitokie, nes aplinkui juos visi yra „normalūs“. Tokiu jaunuoliu buvau ir aš, tad žinau, kaip vienatvė visiškai sunaikina žmogaus savigarbą ir emocinę sveikatą.
Tačiau dar svarbesnė priežastis žygiuoti Pride yra suteikti drąsos labiausiai pažeidžiamiems LGBTQ bendruomenės nariams.
Pride eitynės šiems pažeidžiamiausiems asmenims suteikia drąsos ir tikėjimo, jog tam tikra bendruomenė ir parama egzistuoja. Taip pat galima gauti įkvėpimo, jog kada nors jų situacija pasikeis, bus galima nesislėpti ir net viešumoje būti išdidžiais. Lygiai taip pat, kaip straipsniai ar laidos apie LGBTQ poras ir asmenis rodo, jog aš nesu vienas ir todėl nesu nenormalus.
Būtent todėl neheteroseksualūs ir trans asmenys kreivai žiūri į siūlymus rengti „tradicinių“ šeimų eitynes. Visame pasaulyje tokioms šeimoms teikiama pirmenybė ir palaikymas ir reta šeima liūdi, jog jų sūnus ar dukra tuokiasi ar laukiasi vaikų su priešingos lyties asmeniu. Heteroseksualių asmeninių pavyzdžių yra tiek daug, kad kartais jų net nebepastebime.
Linkiu visiems ateinantį savaitgalį drąsiai žygiuoti su jūsų LGBTQ šeimos nariais ir draugais, nes taip jiems parodysite paramą, kurios dažnai Lietuvoje dar labai trūksta. Jeigu nesate tikras, ar pritariate LGBTQ teisėmis – ateikite pažiūrėti į eitynes iš šono ir įsitikinkite, kad nieko pikto laimingi eitynių dalyviai jums nepadarys.
