Tuo pačiu kodiniu žodžiu „Europos solidarumas“ Italijos premjeras M.Renzi birželį apeliavo į 27 partnerius skubiai spręsti 60 000 Italijoje įstrigusių pabėgėlių krizę.
Rodos, lygiagretūs Europos solidarumo reikalaujantys įvykiai. Humanitarinės krizės sprendimas atidėtas iki vasaros pabaigos. Nuo to laiko krizės mastas tik išaugo. Tačiau dėmesio verta buvo kita šio susitikimo detalė. Tuomet į europinį eterį išsprūdo retas mūsų prezidentės apsižodžiavimas su italų kolega, siūliusiu priimti šią humanitarinę krizę solidariai. Tąkart iškart po posėdžio, D.Grybauskaitė televizijos kameroms argumentavo, jog pabėgėlių krizė turėtų būti sprendžiama ne solidarumo, o savanorystės principais. Suprask, kiek valstybės narės norės, tiek priims pabėgėlių.
Visų Lietuvos pienininkų labui nesinorėtų, jog į Briuselį nuvykusiam premjerui kažkas viešai atsakytų, jog vertinsime kompensacijos prašymą ne solidariai, o savanoriškai. Suprask, Lietuvos pienininkai, gelbėkitės kaip norite.
Gal tai buvo epizodas iš prezidentės aukšto pilotažo derybų su Italija, kuri nevengia paveidmainiauti konsoliduotoms ES sankcijoms prieš Rusiją? Gal tai buvo tiesiog žingsniai išsiderėti 250 pabėgėlių kvotą, vietoje 710 pasiūlytų?
Tikslias apsižodžiavimo, kurį teko slopinti net pačiai A.Merkel, priežastis žino tik jų dalyviai. Visgi, visų Lietuvos pienininkų labui nesinorėtų, jog į Briuselį nuvykusiam premjerui kažkas viešai atsakytų, jog vertinsime kompensacijos prašymą ne solidariai, o savanoriškai. Suprask, Lietuvos pienininkai, gelbėkitės kaip norite.
Kol lietuviškas pienas liepos mėnesį laukdamas savo pirkėjų pamažu virto rūgpieniu ir kefyru, vien Graikijoje per mėnesį išsilaipino 50 000 pabėgėlių. Be jokių derybų. Be dokumentų. Tiesiog išsilaipino.
Bėgo nuo karo, ekstremistų ir diktatorių teroro. Dažnas palikęs nežinioje savo šeimą. Dažnas sužeistas, fiziškai ir psichologiškai nualintas. Graikijai ir Italijai ši humanitarinė katastrofa tapo tokia pati kasdienė ir akivaizdi, kaip ir kas dieną rūgstantis Lietuvos ūkininkų pienas arba jų bemiegės naktys dėl neapmokėtų bankų kreditų. Tačiau priešingai galimiems Lietuvos ūkininkų bankrotams, Graikijos ir Italijos uolėtas pakrantes vos ne kasdieną skalauja išmetamų, tikslo nepasiekusių pabėgėlių kūnai. Vien per šiuos metus jūra pasiglemžė apie 2000 nelaimėlių.
Nepriklausomos Lietuvos jaunimo kartai, ši humanitarinė tragedija nesąmoningai ir netyčia painiojasi su šiandienine tautiečių ekonomine emigracija. Tačiau nepriklausomų Baltijos šalių istorija ir iškilios asmenybės mena ir kitą – lietuvių, kaip karo pabėgėlių istoriją. Tiek Tomas Ilvesas, tiek Vaira Freiberga, tiek Valdas Adamkus ir daugelis kitų šiandien atpažįstamų diasporos veidų yra dalis to milijono Baltijos šalių pabėgėlių, kurie bėgo nuo II-ojo pasaulinio karo žiaurumų. Vakarų demokratijų priimti, visavertiškai integruoti ir lyderiais išugdyti karo pabėgėliai tapo naujaisiais mūsų nepriklausomų tautų vedliais.
Šių Baltijos šalių prezidentų, buvusių karo pabėgėlių, emigracija vyko visiškai kitokiomis aplinkybėmis, nei šiandieninių ekonominių migrantų. Turbūt todėl dažnam tautiečiui šiandien sunku atskirti karo pabėgėlių ir 1990 metų ekonominių migrantų dalią.
Skaitant knygos „Manėm, jog greitai grįšim“ aštuoniolika pokalbių su II-ojo pasaulinio karo pabėgėliais iš Lietuvos, rodos, aprašomi ne prieš 70 metų Baltijos Jūroje įvykę, o šiandien Pietų Europoje vykstantys įvykiai.
Skaitant knygos „Manėm, jog greitai grįšim“ aštuoniolika pokalbių su II-ojo pasaulinio karo pabėgėliais iš Lietuvos, rodos, aprašomi ne prieš 70 metų Baltijos jūroje įvykę, o šiandien Pietų Europoje vykstantys įvykiai.
Viena iš kalbintųjų Laima Petrauskaitė Vander Stoep atsimena: „Buvau penkerių, kai 1944 m. rugpjūtį su tėveliais išplaukiau iš Šventosios į Švediją. Kelionė buvo kupina nuotykių: perpildytas laivas audros metu pradėjo skęsti, viską, ką turėjome, teko išmesti, sugedo variklis, kunigas visiems suteikė paskutinį palaiminimą. Negana to, nuskendo gedimą bandęs pataisyti laivo kapitonas švedas. Ir nors Gotlandą šiaip ne taip pasiekėme, kitą dieną laivas nuskendo uoste.“
Panašiomis aplinkybėmis Baltijos šalis paliko dauguma II-ojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių. Taip Europą šiemet pažins apie milijonas pabėgėlių iš nepavykusio demokratinio arabų pavasario Oriente ir Magrebe.
Vien Vokietija prognozuoja šiemet priimti kas trečią į Europą atvykusį pabėgėlį, kitaip tariant 800 000 pabėgėlių arba 1 proc. savo šalies gyventojų. Tuo tarpu Lietuvos „europinio solidarumo“ suvokimas apsiriboja 325 pabėgėliais, kitaip sakant 1 pabėgėliu 10 000 gyventojų, lyginant su 1 pabėgėliu 100 vokiečių.
Lietuvos „europinio solidarumo“ suvokimas apsiriboja 325 pabėgėliais, kitaip sakant 1 pabėgėliu 10 000 gyventojų, lyginant su 1 pabėgėliu 100 vokiečių.
Nėra net abejonių, jog lietuviai gali būti svetingesni ir dosnesni nelaimės ištiktiesiems. Nėra beveik jokių abejonių, jog net priėmę Vokietijos mokslininkų išskaičiuotą 1079 pabėgėlių kvotą, sugebėtume tinkamai pasirūpinti visaverte jų integracija. Tačiau, kaip priimsime pabėgėlius, – su išankstine panieka, ar užuojauta ir nusiteikimu išugdyti ne vieną būsimą Afrikos ar Vidurių Rytų Valdą Adamkų, priklausys tik nuo mūsų pačių požiūrio.
Integracijos galimybėmis ir solidarumo būtinybe neįtikintiems šalies tautininkams, yra (greičiau buvo) ir kita alternatyva. Yra valstybių Europoje, apribojusių imigracijos mąstą. Tačiau mainais į tai jie stipriai padidino tarptautinio vystymosi pagalbą besivystančioms šalims (viršijantį 1 proc. BVP).
Palyginimui Lietuva 2014 m. skyrė vos 30 milijonų eurų oficialios paramos tarptautiniam vystymuisi, t.y. 0,09 proc. nuo savo BVP arba 4 kartus mažiau nei sutarta stojant į ES.
Stodama į ES Lietuva moraliai turėjo lygiai 2 kelius – stipriai padidinti paramą demokratijos plėtrai mums geriausiai pažįstamoje Ukrainoje, Kaukaze ir probleminiuose Šiaurės Afrikos ir Vidurinių Rytų regionuose arba iškilus konfliktams artimojoje kaimynystėje – solidariai su partneriais prisiimti šios pasyvios politikos pasekmes. Nesąmoningai pasirinkome 2-ąjį variantą.
Frustracijos apimtas ir palaikymo dėl pabėgėlių krizės birželį nesulaukęs Italijos premjeras M. Renzi Europos partneriams tąkart išrėžė: „Mes įkūrėme Europos Sąjungą, nes tuo metu buvo vertybių. Mes nepritarsime jokioms lengvatoms ar simboliniams nuraminimo gestams. Italija gali susidoroti su šia bėda ir viena. Tik Europa to sau negali leisti.“
Bijau būti blogu pranašu, bet šie žodžiai po gero pusmečio gali skambėti ir iš nusivylusio Lietuvos premjero lūpų, gavus neigiamą atsakymą dėl kompensacijų Lietuvos pienininkams. Žinoma, Lietuva ir jos gabūs ūkininkai gali ir patys susidoroti su Rusijos sankcijų sunkumais.
Tačiau nei Lietuva, nei Europa negali leisti sau susiskaldyti Europos kaimynystėje vykstančių karų fone. Todėl Lietuvos pienininkų problemos taps ir italų problema, tik tuomet, kai mes sugebėsime solidarizuotis sprendžiant Pietų Europą užklupusių pabėgėlių humanitarinę krizę. O tai, mus įpareigoja daryti ir istorija, ir elementarus bendražmogiškumas.
Simonas Gentvilas
