2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų procesas buvo tiek suveltas, jog nemažai su juo susijusių dalykų teko gvildenti Konstituciniame teisme (visuomeniniai judėjimai, jų funkcijos, rinkimų rezultatų nustatymas ir pan.), po kurio išvadų buvo aišku, kad Seimui reikės labai rimtai grįžti prie savivaldybių rinkimų reikalų, tačiau tik pastarosiomis dienomis pasklido pirmosios iniciatyvos. Po nevykusių praėjusios kadencijos Seimo iniciatyvų tikėjausi, jog šią kadenciją bus žymiai daugiau diskusijų apie savivaldą Lietuvoje iš esmės.
Viešojoje erdvėje vyraujanti tema – tiesiogiai renkamas meras ir jo vaidmuo savivaldybėje. Gal aš klystu, bet ženkliai daliai elektorato imponuoja politikas-ūkininkas. Dažnai girdime, jog savivaldybėse nėra jokios politikos, vien ūkiniai reikalai. Tokio reikėtų ir mero, kurio darbus matytų žmonės, ir tie darbai būtų aiškiai suprantami: sušluoti lapai, surinktos šiukšlės, užtaisytos gatvių duobės ir t. t.
Jei savivaldybėms turėtų būti svarbus vien ūkis, kam reikalingi tarybų nariai, merai? Užtektų Vyriausybei nusamdyti komunalinius poreikius užtikrinančią įmonę.
Tačiau jei savivaldybėms turėtų būti svarbus vien ūkis, kam reikalingi tarybų nariai, merai? Užtektų Vyriausybei nusamdyti komunalinius poreikius užtikrinančią įmonę, kuri dirbtų savivaldybėje, ir eliminuotume ne tik politiką savivaldybėse, bet ir korupciją! Korupciją paminėjau ne veltui, nes ir prezidentė yra pasakiusi viename savo metinių pranešimų, jog savivaldybės – turbūt korumpuočiausios institucijos Lietuvoje.
Visgi negaliu sutikti su nuomone, kad savivaldybės privalo rūpintis tik ūkiniais reikalais. Kiek peripetijų, visuomenės požiūrio susiskaldymų sukėlė homoseksualų eitynės ir kiti renginiai, kuriems leidimus išduoda savivaldybės. Sudėtingi energetikos reikalai, apaugę įvairiais interesais, savivaldybėse taip pat labai priklauso nuo politinės valios ir krypties. O kultūra? Ji, manau, niekaip nesiderina su ūkiškumu.
Pavyzdžių, jog savivaldybėms svarbu ne vien ūkiniai reikalai, galima būtų pateikti daug, tačiau stabtelkime ties keletu esminių dalykų. Kiekviena savivaldybė – tai bendruomenė, kurią sudaro įvairių įsitikinimų asmenys.
Žmonės gali keikti parlamentą, savivaldybių tarybas, tačiau niekas neišrado kitokio tvarkymosi šalyje būdo (ir, drįsčiau teigti, nebeišras), kaip ideologijos, demokratija ir jos institucijos. Tvarkant ūkinius reikalus neturi reikšmės pažiūrų skirtumai, tačiau savivaldybėse jie gana aštrūs – veikiantys savivaldybės gyvavimo raidą. Tarkime, prieš kurį laiką Kauną valdantiems konservatoriams buvo labai svarbu atkurti istorinį teisingumą, todėl vienam po kito Kauno tiltams buvo suteikti nauji, – atsiprašau, grąžinti tarpukariu buvę pavadinimai (Aleksoto tiltas tapo Vytauto Didžiojo tiltu, Vilijampolės – Vileišio). Tuo tarpu liberalai reikalavo ne grąžinti ,,istorines tiesas“, o galvoti apie naujų tiltų ar kitų objektų statybas. Liberalai sveikino iniciatyvą buvusiame „Dainos” kino teatre atidaryti kazino, tačiau už kitokias vertybes kovojantis garsusis Kauno vicemeras tai sustabdė teismuose. Tiesa, šio pastato, kažkada buvusio kino teatro, griuvėsiai tebestovi iki šiol. Neabejoju, kad panašių pavyzdžių galima būtų rasti ir kitose savivaldybėse. Matydamas tokius pavyzdžius, nepavadinčiau savivaldybių politikos tik ūkine.
Mero asmenyje žmonės matytų aiškesnį planų, darbų ir atsakomybės vaizdą, nei, tarkim, renkant savivaldybės tarybos narius.
Grįžkime prie tiesioginių mero rinkimų temos. Tokių rinkimų tikrai reikia pirmiausia dėl to, kad žmonės jaustųsi galintys daryti įtaką savivaldybės gyvenimui. Mero asmenyje jie matytų aiškesnį planų, darbų ir atsakomybės vaizdą, nei, tarkim, renkant savivaldybės tarybos narius. Pats mero rinkimo būdas (tiesioginiai rinkimai) suponuoja ir tai, kad mero atsakomybė turi būti didelė ir jo funkcijos – reikšmingos ir pastebimos.
Dažniausiai diskutuojama apie du variantus: meras – tarybos pirmininkas, meras – administracijos direktorius. Aš įsivaizduoju šiek tiek kitokį variantą. Meras turi būti ryški, pirmiausia – politinė figūra. Jis neturėtų eiti paskui krentančius rudeninius lapus ir vaizduoti ūkininko, – šiam reikalui yra administracija, seniūnai (seniūnus, mano nuomone, turėtų būti renkami taip pat tiesiogiai atitinkamose teritorijose). Meras turėtų tinkamai reprezentuoti savivaldybę, būti atsakingas už strateginių savivaldybės tikslų įgyvendinimą.
Baiminamasi, kad tiesiogiai išrinktas meras gali konfliktuoti su savivaldybės taryba, su joje esančiomis frakcijomis. Būtent todėl manau, kad nereikalingas meras-administracijos direktorius, nes jis taptų priklausomas nuo savivaldybės tarybos, kuri „duotų toną“, nors jį būtų išrinkę miestiečiai.
Meras-administracijos direktorius iš esmės taptų vykdytoju, tarybą jam suformuotų biudžetą ir kitus jo veiklos rėmus. Savivaldybę aš suvokiu kaip mini valstybės modelį. Konstitucija yra puikiai sureguliavusi valstybės institucijų vaidmenis, – subalansuotos galios ir įdėti saugikliai (pvz., prezidentas gali paleisti Seimą, bet susirinkęs naujas Seimas gali paleisti prezidentą ir t. t.). Kodėl tokio modelio negali būti ir savivaldybėse? Mero, kaip tarybos pirmininko, funkcija būtų panaši į prezidento ir parlamento santykius. Savivaldybių priimtus sprendimus tiesiogiai išrinktas meras galėtų vetuoti, o vetuoti sprendimai arba neįsigaliotų, arba grįžtų atgal į tarybas ir vėl būtų svarstomi – jiems priimti reikėtų jau kvalifikuotos balsų daugumos (turėtų „už“ balsuoti ne mažiau kaip 50 proc. tarybos narių). Tokiu būdu tiesiogiai išrinktas meras turėtų daugiau politinio svorio, neišsibalansuotų ir savivaldybių sistema (nebūtų taip, kad savivaldybės taryba – sau, meras – sau).
Taigi visuomenė lyg ir pasiilgusi politikų-ūkininkų, bet tokio ilgesio priežastys slypi šiek tiek kitur. Žmonės apskritai pavargo nuo situacijos, kai jų balsas nieko nelemia, pavargo nuo akis badančių korupcijos atvejų. Politika yra tapusi korupcijos sinonimu ir tai klampina bet kokias diskusijas. Tačiau juk savivaldybėse, be ūkinių, reikalų apstu ir strateginių, vertybinių, net ideologinių.
Valdžia turi būti kuo arčiau žmogaus, žmogus turi patikėti, kad gali daug kam daryti įtaką.
Apie savivaldą Lietuvoje reikia kalbėti daugiau ir garsiau, nes tai vienas iš labiausiai ,,užstrigusių” mūsų valstybės komponentų. Politika ir visuomenė tebėra gana svetimos, viena kita nepasitikinčios pusės. Valdžia turi būti kuo arčiau žmogaus, žmogus turi patikėti, kad gali daug kam daryti įtaką. Netikiu, jog esant šiai Seimo kadencijai jau pribrendome konceptualesnėms diskusijoms apie savivaldą Lietuvoje, tačiau bent tiesioginių merų rinkimų klausimą reikėtų pagaliau išspręsti. Modelio ir funkcijų pasirinkimas – diskusijų objektas, tačiau labai norėtųsi nepasiduoti populizmui ir priimti sprendimus, nuo kurių būtų galima atsispirti ir toliau lipdyti efektyvesnę savivaldą.
Tiesa, visa tai, apie ką buvo čia kalbama, labiau liečia didžiuosius miestus, mažesnėse savivaldybėse būna kur kas paprasčiau. Tačiau gal ir reformas pirmiausia reikėtų pradėti nuo didžiųjų miestų?
Simonas Kairys yra Liberalų sąjūdžio frakcijos Kauno miesto taryboje seniūnas
