Klausant edukologijos mokslų daktarės Austėjos Landsbergienės interviu „Žinių radijuje“, kilo skaudžių, su mergaičių ir berniukų auklėjimu susijusių, minčių. Dėstytoja paminėjo daugiau, nei galima tikėtis iš sąmoningos ir sąmojingos mokslininkės, aptariančios sudėtingas temas trumpoje laidoje „Ar tikrai berniukai kvailesni už mergaites“? (2013-01-25).
„Aktualiojo interviu“ rubrikoje Aurimo Perednio kalbinama A. Landsbergienė nagrinėjo daug opių problemų: „mokytis – nuobodu“?, „mokymosi proceso individualizacija“, „profesija – tai pašaukimas?“ ir kt. Natūraliai susimąsčiau: kodėl jaunuoliai ir merginos, atsiėmę dailiai suraitytą dokumentą, vadinamą brandos atestatu, nesugeba sukurti šeimos? Juk kalbame ne apie vairuotojo pažymėjimą ar vienkartinį traukinio bilietą. Turiu omenyje liūdnus santuokų ir ištuokų skaičius.
Tikrai dauguma skaitytojų sutiks, jog „nuobodžia“ statistika retai kas domisi, dar rečiau – pedantiškai išsaugo atmintyje. Statistika teigia, kad vidutiniškai nuo 1994-ųjų iki 2012-ųjų santuokų ir ištuokų santykis kasmet svyruoja kone 1:1. Vadinasi, jei Dievo matomos ir kunigo laiminamos 2012 metais susituokė 20 639 sielos, tai išsiskyrė – 10 346. Tendencija – aiški: išsiskiria pusė šeimų. Didžiausia tragedija skyrybų metu užgriūna vaikų ir paauglių pečius – dvasiškai, emociškai, finansiškai, – tuo suabejoti neleistų psichologai ir ekonomistai; kiek sveikatos, laiko ir finansinių išteklių kainuoja turto dalybos, nemažai papasakotų civilinės teisės specialistai.
Užsienio mokslininkų tyrimuose tapomas dar niūresnis paveikslas. Tarpasmeniniai ir socialiniai pokyčiai rodo, kad dabartinis jaunimas yra žymiai mažiau empatiškas, nei ankstesnės kartos. Nuo 1970-ųjų iki 2000-ųjų tirti Amerikos koledžų studentai, geografiškai gyvenę tose pačiose Valstijose, tačiau skirtingose kultūrinėse ir socialinėse terpėse. Tyrimo imtis – 13,737 studentai. Meta-analizėje nagrinėtos 72 atskiros mokslinės studijos, atliktos per 30 metų laikotarpį (1970-2000). Išvados – liūdnos. Kai kuriais atžvilgiais empatijos pokyčiai labai nežymūs. Kitais atžvilgiais empatijos mažėjimo tempai – drastiški. Rūpestis dėl kitų nelaimių, nesėkmių ir „svetimo“ skausmo (Empathy Concern) sumažėjo net 48 %; labiau kognityvinis, arba intektualinis, empatijos komponentas, – pastangos suvokti kitų žmonių padėtį (Perspective Taking) – atitinkamai 34 procentais (Sara H. Konrat et all. Changes in Dispositional Empathy in American College Students Over Time. A Meta-Analysis, University of Michigan, 2010).
Pasižiūrėkime, kaip mistinę sąvoką „brandos atestatas“ suvokia išsilavinę vyrai ir moterys.
Etikos mokytojas Algis Jasilionis prieš kelerius metus dievagojosi, kad savo vaikų per pamokas neskriaudžia. Tačiau vieną dieną griebėsi virvės ir, ja nešinas, pravėrė klasės duris.
Etikos mokytojas Algis Jasilionis (http://www.facebook.com/algis.jasilionis?ref=ts&fref=ts) prieš kelerius metus dievagojosi, kad savo vaikų per pamokas neskriaudžia. Tačiau vieną dieną griebėsi virvės ir, ja nešinas, pravėrė klasės duris. Nenusigąskite: mokytojas Algis man tądien papasakojo, kaip paprastais būdais, sąmoningu bendravimu, blaiviu protu galima nuversti kalnus. „Pasidėjau virvę ant stalo. Taip ir nustėro dešimtokai baimės pilnomis akimis. Rimtu veidu tariau: „Na, pakelkite mokytoją“. Tyla. Pradėjau kviesti vardais: „Migle, pakelk mokytoją“. Miglė atsiliepė: „Nepakelsiu, Jūs už mane sunkesnis“. O aš pasakiau: „Bandykite keliese“.
Atsakykite, ar nieko neprisimenate? Ar gi ne taip Kristus dykumoje kalbėjo savo mokiniams: “Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”.
Deja, yra nemažai mokytojų, kurie dažnai užmiršta šį taikų Jėzaus palinkėjimą. Šiems mokytojams neretai tai, kas “galima”, pasidaro “negalima/baisu/nepatogu” – neįmanoma. Nenoriu nė girdėti “argumentuotų” nuomonių ar piktų komentarų. Sutikau ne vieną tiesiog nuostabų mokytoją, dėstytoją ir manau, jog dauguma mokytojų ir dėstytojų yra atsidavę savo profesijai, lygiai taip pat, kaip policininkai, gaisrininkai ar “Regitros” tarnautojai.
Vis dėl to tikiu, jog dar nemažai turime mokytojų, dėstytojų, kurie bijo etikos, tikybos pamokas ar filosofijos seminarus pradėti “kardami mokinius”. Ypač provincijoje, kur vyrauja mąstymas stereotipų kategorijomis: “Ką žmonės pagalvos”? “Ką tėvai pasakys”? “O kaimynai?”
Kviečiu drauge “susinervinti”, ieškant atsakymo į klausimą, kas pradangino mūsų vaikų dorovę ir atsakomybę. Šventai esu įsitikinęs, jog reikalinga ir matematika, ir vokiečių kalba, ir dailė, ir muzika. Tačiau su lietuvių tauta kažkas stipriai yra ne taip, jeigu pusė šeimų – išsiskiria, savižudybių statistikos išvis nesinori prisiminti, o demokratine save vadinančioje valstybėje į Seimą išrenkama kriminaliniais nusikaltimais įtariama partija. Kaip toje Atlantos dainoje: “Toks nuostabus rytas ir dar truputį”… Kur tas merdėjančios moralės “truputis”? Per vidurį? Paieškokime hipotetinio dorovės “aukso vidurio”.
Ne vienas esame sutikę šviesuolių – mokytojų, žurnalistų, kunigų, namų šeimininkių ir šeimininkų. Istorijos mokytoja prieš septynerius metus paklausė: “Andriau, na, tai kaip įsivaizduoji akmens amžiaus žmogaus eilinę dieną”? Atsakiau “Ką žinau… Gintis nuo žvėrių”. Toji kad pratrūks juoktis: “Andriau, kokių žvėrių? Nugi viskas labai paprasta: susigalvoja vienas balvonas, kad jau nori valgyti. Pasikviečia dar kelis kitus balvonus, į save panašius, jie akmenimis ir ietimis kokį mamutą uždaužo, ir taip visa banda [pirmykštė gentis] išsimaitina“.
Neskubėkite teisti. Juoktis mokytoja galėjo, kadangi istorijos pamokas lankiau... privačiai. Visi Sangrūdos mokykloje ir, ko gero, aplinkiniuose miesteliuose ir kaimuose pažįsta ar bent yra girdėję apie istorijos mokytoją Silickienę. Vardas – nebūtinas, kadangi vardą mokytoja seniai užsitarnavo. Pedagogė garsėja ne vien dėstymo metodais. Praktiškai visi jos mokiniai, kurie įdeda darbo, valstybiniuose istorijos egzaminuose tviskėte sutviska.
Tačiau pripažinkime, jog nenusipelno pagarbos tikybos mokytojas, kuris tarp religijos ir bažnyčios, tarp aukuro ir jo aukos nemato jokio skirtumo; kuriam tikėjimas ir „privalomas“ sėdėjimas sekmadienio Šv. Mišiose – vienas ir tas pas. Teisus kunigas Antanas Saulaitis, ironizuojantis, kad „Bažnytiniai žmonės labai malonūs, kol neužimi jų vietos bažnyčioje.“ Lengviau išvardinti Dešimt Dievų Įsakymų, nei jų laikytis.
Pritardamas kunigui, niekaip neprisiversčiau gerbti etikos mokytojos, raudonuojančios priešais dešimtokų klasę, ir bandančios paaiškinti, kuo skiriasi mergaitė nuo berniuko, kas yra erekcija ar lytiškai plintančios infekcijos (LPI). Ką tokia mokytoja darytų, jei Paulius užduotų klausimą: „Ką reiškia susilaikyti“? O jeigu dvyliktokė Simona tartų: „Mokytoja, nesuprantu, – J. R. R. Tolkienas save vadina kataliku, nes, pasak jo, „tai matosi mano kūriniuose“. Kaip tai suprasti? Juk jis dėstė anglų kalbą, rašė knygas, ir tam „Žiedų valdove“ apie jokį Kristų nekalbama“... Aš žinau, ką tokia mokytoja darytų – lieptų atsiversti kitą „Etika X klasei“ vadovėlio puslapį.
Erekcija, LPI, berniuko ir mergaitės psicho-fiziologiniai skirtumai, susilaikymo plačiąja prasme, tikėjimo klausimai – tai tik, sakykime, „nekaltos“ temos. Temos, kurias dauguma (viliuosi!) etikos ir tikybos mokytojų neblogai gvildena, diegdami sąmoningą, tolerastams svetimą pasaulėžiūrą.
Yra galybės skaudesnių temų. Visi, kurie mano, kad šiuos klausimus galima palikti mūsų vaikams ir paaugliams išsiaiškinti vieniems, siūlau toliau neskaityti. Opioms temoms priskiriu: pašlijęs Dievo įvaizdis; ankstyvas seksualinis gyvenimas; išpažinties prasmė; onanizmo žala; internetinės pornografijos mastai; „saugus“ seksas; „nykstančios“ patyčios mokykloje; abortų tabu; „disciplinuok meile, ne diržu“; „sutelktas dėmesys“; besąlygiška meilė vaikams; savęs pasaulyje ir pasaulio savyje paieškos; prekyba žmonėmis; smurtas prieš moteris ir vaikus; terorizmo iššūkiai; „lygios galimybės“; karo prasmė; taikos kaina; bankų spindesys ir skurdas. Galima vardinti ir vardinti.
Kol nepavargote skaityti, prisiminkime, jog yra įvairių brandos rūšių. Lytinė branda (lot. pubertas) – tai gyvūno raidos stadija, kuomet ima vystytis antriniai lytiniai požymiai ir organizmas subręsta dauginimosi funkcijai. Panašiai apibrėžiama psichinė branda. Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojos Julita Navaitienė ir Violeta Rimkevičienė nurodo 11 psichinės brandos požymių, pvz.: savarankiškas mąstymas, atsakomybė, savikontrolė (http://www.andriuz.skynet.lt/knygos/Psichologija/Raidos%20ir%20Pedagogines%20Psichologijos%20Uzduotys.pdf). Svarbiausias bruožas, mano nuomone, – gebėjimo perduoti patirtį. Praktinę, teorinę, emocinę, dvasinę. „Lydekai – paliepus, man – panorėjus“, dedamųjų eiliškumą pagal svarbą galima keisti. Visada.
Šio bruožo ir neįdiegia mūsų vaikams, o vėliau – paaugliams – tiek mokytojai, tiek tėvai. Galime turėti puikiausių lazerių specialistų, įžvalgiausių ekonomistų, nuovokiausių psichologų, sąžiningiausių politikų. Tačiau niekas jiems neuždraus lankytis pas prostitutes, mušti savo žmonas ar imti/siūlyti kyšių. Niekas pastariesiems neuždraus proteguoti „draugų“ į Seimą, ministerijas, savivaldybes ir kitas atsakingas institucijas. Ar reikia pirmiausia drausti, ar mokyti suvokti „sąmoningo“ gyvenimo žalas?
Šio bruožo ir neįdiegia mūsų vaikams, o vėliau – paaugliams – tiek mokytojai, tiek tėvai. Galime turėti puikiausių lazerių specialistų, įžvalgiausių ekonomistų, nuovokiausių psichologų, sąžiningiausių politikų. Tačiau niekas jiems neuždraus lankytis pas prostitutes, mušti savo žmonas ar imti/siūlyti kyšių.
Nereikia net ieškoti moralės pagrindų aukštosiose mokyklose, kadangi pagrindinis dabartinio jaunimo tikslas – įstoti į populiarią specialybę ir surasti bet kokį gerai apmokamą darbą.
Kas neleidžia sau suklysti ir perjungia kitą kanalą, prasidedant laidos „Radžis ieško žmonos“ anonsui, nusipelno pagarbos. Tačiau šios šlykščios laidos reitingai mums nurodo, kad prodiuserių kišenės pilnėte pilnėja, todėl analogiškų projektų galime tikėtis ateityje. Kai kuriuose Bosnijos ir Hercegovinos turguose galima aptikti panašių „projektų“. Skirtumas – nedidelis: šiuose turguose iki pusės išrengtos merginos ir mergaitės atvežamos sutenerių peržiūrai. Radžis eilėje išsirikiavusias provincijos jaunuoles, kurios tiki, kad laidoje dalyvauja savo noru, vadina „kaimietėmis“, „nesusitvarkusiomis“ ir pan. Įžvelgiate paralelę tarp merginų iš Lietuvos ir prekybos žmonėmis aukų Bosnijoje? Puiku.
Išvardintos skaudžios temos susiduria su keliais bjauriai slidžiais kontekstais, trukdančiais spręsti aptariamas problemas. Panagrinėkime trumpai kiekvieną iš jų.
Pirmas kontekstas. Kraštutinumai.
LNK laidoje „Valanda su Rūta“ Milda Bartašiūnaitė kaltinama, esą laksto po mokyklas ir demonstruoja, kaip teisingai ant banano užmauti prezervatyvą. Žinomas menininkas studijoje piktinasi: nesunkiai užaugome be tokių „mokslų“ – kam dabar mums to prireikė? Turėjau panašią lietuvių kalbos mokytoją. Ačiū Dievui, dėstė ji trumpai. Per pamokas mėgdavo klausytis muzikos, legendos sklido apie jos... permatomas kelnes. Vis dėlto pradžioje minėtas etikos mokytojas Algis Jasilionis galėtų išmokyti, kaip surasti aukso vidurį kraštutinumų raiste pasiklydusiems kritikams.
Antras kontekstas. Bažnyčios ir pasauliečių priešprieša. Aušrinė Marija Pavilionienė norėtų, kad mokykloje būtų įvestos lytinio švietimo pamokos. Deja, šiam troškimui aktyviai priešinasi Bažnyčia. Ar ne protingiau būtų lytinį švietimą, sąmoningai derinant su Šventuoju Raštu, dėstyti mūsų paauglėms ir paaugliams, o ne, kaip taikliai pabrėžė žinomas JAV psichiatras Ross‘as Campbell‘as, „palikti šią sudėtingą sritį išsiaiškinti jiems patiems“? Ar geriau kompleksiškas problemas perleisti puslapiui www.klauskkunigo.lt , kuriame apstu temų nuo „Ar masturbuotis – nuodėmė“? iki „Ar egzistuoja velnias“? Būtų puiku turėti daugiau mokytojų, kurie dėstytų tiek tikybą, tiek etiką.
Trečias kontekstas. Asmeninė pozicija. Tobuliausi įstatymai, preciziškai sukonkretintos instrukcijos yra nulis, jeigu patys nenorime imtis veiksmų. Reikėtų pagaliau suvokti, kad yra profesijų, kurioms tikrai būtinas pašaukimas. Jeigu du suaugę žmonės užsimano pasimylėti, jie tai gali daryti kur nori (pvz.: virtuvėje), kada nori (pvz.: šeštadienį, pusę dviejų nakties, kai vaikai kietai įmigę) ir kaip nori. Tačiau būtent dėl to, kad jie yra subrendę žmonės, todėl ir ankstyvo sekso „naudą“, Gerąją Naujieną ar komercinių bankų kasdienes veidmainystes savo vaikams ir paaugliams teisingai paaiškinti gali tik jie. Tik tėvai ir mokytojai. Daugiau niekas. Ne „Transformeriai“ ar savo močiute besirūpinantis Radžis.
Ketvirtas kontekstas. Stereotipai. Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos tarnybos viršininkas Kęstutis Liaudanskas išsidavė: 2003 metais „zonoje“ pasodino... gėlių. Tais metais neužfiksuota nei vienos savižudybės. Vieni buvusios griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos pareigūną vadino bepročiu, kiti – džiaugėsi iniciatyva, treti, ko gero, dirbo, kaip dirbę. Šis pavyzdys įrodo, kad stereotipus laužyti ne galima, o būtina. Paklauskime savęs, kas svarbiau – išsaugoti gyvybę katės, apgirtusio būro spragilais šventinamos maiše, ar įrodyti pagaliau mūsų policininkams, jog prostitucija niekas neužsiima savo noru. Pasiūlykite dukrai „savo noru“ užsidirbti studijoms arba savo noru „iš anksčiau“ duokite užsirūkyti, tada kartu patraukite „žolės“, kad ateityje mažiau norėtųsi. Paskutiniai pasiūlymai tūlai lietuvaitei sukeltų šypseną, lydimą kvailos grimasos, tačiau pirmoji mintis kažin, ar būtų juokinga.
Liūdna, bet į šiuos kontekstus nėra atsižvelgta viename iš svarbiausių, mano nuomone, dokumentų. Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“ įžangoje skaitome šiuos gražius žodžius (4p.): „Šalies gerovės ir raidos procesų pagrindas yra nacionalinis saugumas ir tik jį užtikrinus galima siekti šalies darnios pažangos. Kartu šalies pažangos procesai, darantys poveikį visuomenės brandai ir sąmoningumui bei šalies gerovės augimui, padės įtvirtinti nacionalinio saugumo interesus“ (paryškinta – aut.).
Septintame puslapyje teigiama: „Siekiame pažadinti visuomenės ir kiekvieno jos nario kūrybiškumą, susitelkti prie idėjų, kurios padėtų Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi“. Turime „tokį patį veržlų“ Mykolo Romerio universitetą, tačiau tai – atskira tema.
Strategija netikiu dėl keleto priežasčių. Pirma, per 22 Nepriklausomybės metus pagaliau pradėjome diskutuoti apie mokesčių sistemos reformą. Žinoma, jei viešą nusišnekėjimą dėl progresinių mokesčių, atseit sugriausiančių valstybę, galima vadinti diskusija. Iki 2030-ųjų liko mažiau, nei 22 metai. Jeigu iki to laiko progresiniams mokesčiams pasakysime „taip“, galbūt ir neprireiks brandos atestato pavadinimo keisti į kokį nors „Leaving Certificate“. Antra – Europos Bendrijos kūrėjai buvo piliečiai, tikintys Dievu. Gaila, kad Lietuvos pažangos strategija tiek turinio, tiek formos atžvilgiais itin primena daugumos politikų kalbas prieš rinkimus: „sieksime“, „būtina“, „esame atviri naujovėms“, „tolerantiški kitiems požiūriams“ ir t. t. Strategija, kaip ir gairės, – bendro pobūdžio programinis dokumentas, tačiau strategijoje itin dažnai griebiamasi tariamosios nuosakos. Vadinasi, konkrečiai nėra žinoma, ką daryti. Trečia, apie „Sumanią visuomenę“ teigiama (2p.), kad „Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių visuomenės vystymosi procesus, yra gerai išvystyta ir sėkmingai veikianti mokymosi visą gyvenimą sistema“. Tačiau tam, kad žmogus mokytųsi visą gyvenimą, reikia keisti mąstymą iš esmės, sąmoninti asmenį anksčiau, nei trečiame universiteto sociologijos kurse. Dorovės problemos, moderniai pavadintos „kultūrine ir politine tapatybe“, nukištos į programos pirmo priedo „Sumani visuomenė“ galą (9 p.). Sutikime, kad pirmiausiai turime susitvarkyti savo kiemą – asmenybę, jei norime pasiekti aukštų rezultatų valstybės mastu.
Ką daryti?
Chlodvigas neįkūrė Prancūzijos per vieną naktį. Istorikai galėtų plačiau papasakoti, kodėl, išsiskirdamas iš kitų tuometinių germanų valdomų, Chlodvigas atsivertė į katalikų tikėjimą. Krikštijamas 496 metais jaunasis karalius džiaugėsi vyskupo Remigijaus palaiminimu: „Palenk nuolankiai savo galvą ir kaklą, drąsusis sikambrai. Pagarbink tai, ką niekinai, ir paniekink tai, ką garbinai“.
Šiuos žodžius vertėtų prisiminti kiekvienam iš mūsų, mąstant apie modernią ir nusibodusią frazę „Pradėk nuo savęs“. Jėzus Kristus taipogi liepė rūpintis pirmiausia svarbiais klausimais, o mažmožius palikti kitai dienai: „Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“. Rytų filosofijos tradicijoje šio pamokymo atitikmuo vadinamas savaimingumo (u –vei) principu, kuris, anot prof. Sauliaus Kanišausko, „Vakarų kultūrai [...] geriausiu atveju yra žinomas tik „Dievos valios“ pavidalu.
Bandome, bandome – neatsidaro. Liaudies patarlė moko: „Neįleidžia per duris – lipk per langą. Neįleidžia per langą, lįsk per kaminą“. Ką daryti, jei nepavyksta patekti net per kaminą? Patarlė atskleidžia skaudų mūsų mentaliteto aspektą: (ne)nustok bandęs, ėjęs, lipęs, siekęs. Kodėl negalime nusileisti stogu žemyn, atgal prie durų? Būtina kasdien prisiminti, jog vaikams ir paaugliams svarbiau diegti tiesą, o ne žinias, mokyti mąstyti, o ne kartoti. Priešingu atveju „brandos atestato“ sąvoka netenka prasmės, o brandos egzaminai virsta paprastomis alkanų žiurkių lenktynėmis: kam „pasiseks“ įstoti, o kam – ne.
Jei durys neatsirado stumiant – bandykime traukti.
