Neįtikima, kad laisvame krašte, kur lyg ir gerbiama žodžio laisvė, kur jokia valstybinė ideologija nevaržo nei mokslo, nei meno raiškos, vis dėlto vyksta tokie dalykai. Mokslininkas kviečiamas ant kilimėlio už elgesį, nesuderinamą su doro komunisto... Ne, šiuokart – su politiškai korektiško konformisto morale.
Dar kartą – A.Šliogeris savo žodžius apie mezgančias mergaites ir Plutarchą skaitančius berniukus pasakė juokaudamas. Maža to, pasakė ne viešai erdvei, ne spaudai. Spaudoje ir internete jo netaisyti žodžiai atsirado per nesusipratimą. Su pašnekovu dorai nesuderintą interviu paskelbusio leidinio redaktorius netrukus viešai dėl to atsiprašė.
Nepaisydama šių aplinkybių jaunų žmonių grupė, sodriai pamarginta „Naujosios kairės“ atstovų, į filosofo žodžius ir mintis sureagavo... skundu. Paprastai tariant, apskundė VU Senato komisijai ideologiškai „neteisingas“ A.Šliogerio pažiūras. Taip taip, 2009–aisiais, o ne brežneviniais 1979–aisiais ir ne George'o Orwello „1984–aisiais“.
Gūdžiu sovietmečiu taip elgdavosi „stukačiai“. Šiandien panašiai elgiasi Lietuvos akademinės jaunuomenės aktyvistai, pasirengę apginti lyčių lygybę ir feminizmą nuo „buržuazinio prietaro“ apie vyrų ir moterų skirtumus. Jie nesuvokia, kur tie skirtumai. Kai nerodai pirštu, tik paaiškini, jie supyksta. O pirštais juk iš mandagumo nerodome.
A.Šliogeris nieko nepersekiojo ir neskriaudė už lyčių lygybės idėją ar feminizmo ideologiją. Jis neengė už įsitikinimus žmonių, kurie jį apskundė. Neteko girdėti, kad jis rekomenduotų priimti į darbą ar atleisti iš jo vadovaudamasis ideologiniais sumetimais. Net skundikai netvirtino, kad A.Šliogeris būtų lėmęs akademinę sėkmę manantiesiems, jog vyrai esą pranašesni už moteris, o feminizmas – yda.
Profesoriaus pažiūros nėra nei kurios nors politinės ar administracinės valdžios įrankis, nei jo profesinės galios lemti žmonių likimus veiksnys. Jei jis turėtų nors kiek valdžios, o ne tik retos išminties, tai tie, kurie dabar reklamuojasi aršiai jį puldami, greičiausiai liautųsi garsiai krykštavę ir kukliai gūžtųsi kaip Rudyardo Kiplingo banderlogai prieš smauglį Kaa.
Pagunda juk išties nemaža: viešųjų ryšių atžvilgiu naudinga pulti įžymų autoritetą, kuris net nesigina, kuris negali kaip nors esmingai pakenkti arba padėti siekiant karjeros bei medžiaginės gerovės. Neskirsto nei postų, nei pinigų, nei viena ir kita lemiančių perspektyvų. Tiesiog yra filosofas, nebijantis ir nevengiantis pasakyti to, ką galvoja. Jo žodžiams galios teikia mintis, o ne politika, finansai ar administracinė įtaka.
Gyvendami liberaliosios demokratijos sąlygomis pagrįstai tikimės, kad galime laisvai reikšti savo mintis ir reaguoti kontrargumentais į tas idėjas, su kuriomis nesutinkame. Perskaičiusi A.Šliogerio pajuokavimus apie konservatyvų jaunuomenės ugdymą, „Naujosios kairės“ atstovė Nida Vasiliauskaitė sureagavo komentaru DELFI.
Sakytume – normalus oponavimas. Nebent būtų galima abejoti, ar vertėjo šitaip sureikšminti vaizdingą ir linksmą A.Šliogerio pasakymą. Berniukai skaito Plutarchą, mergaitės – mezgimo vadovėlį... Juokinga. Bet N.Vasiliauskaitė supyko.
Pažįstu žydų, kurie linksmai pasakoja „antisemitinius“ anekdotus. Pažįstu blondinių, kurios smagiai juokiasi iš anekdotų apie blondines. Jos nesusitapatina su anekdotiniais personažais. O štai „mezgančios mergaitės“ ūmai sukėlė grupinio įniršio audrą.
Kas tai – kompleksas? Sunkios vaikystės su virbalais ir be Plutarcho padarinys? O gal „Naujosios kairės“ idėjiniai lyderiai per krizę verčia savo nares–merginas slapčia megzti kojines, idant judėjimas, šio verslo maitinamas, išgyventų sunkius laikus? Kas atsitiko grupei jaunų ir kultūringų intelektualų, kad jie ėmė niekinti esminę savo kultūros bei intelekto skleidimosi ir brendimo sąlygą – laisvę?
Nesuvokiama, kaip tokie principingi kovotojai už sąžinės, žodžio ir minties laisvę staiga patys ima kovoti su tuo, ką kitomis aplinkybėmis nuosekliai užstodavo ir apgindavo. Taip pat nesuvokiama, kaip gali filosofinį išprusimą bent jau pagal amatą ir „sertifikatą“ turintys asmenys šitaip niekinti filosofinį pažinimo kelią. Kaip galima puikuotis jame manieromis, kurios ne tik filosofui, bet ir apskritai akademiniam intelektualui nepridera?
Skundas – ypač tuo atveju, kai juo siekiama marginalizuoti autoriteto poziciją, – tai parveniu pagieža, o ne intelektualo ir juolab ne filosofo būdas ieškoti tiesos.
Toks elgesys tarytum legitimuoja klausimus: „Na ir kas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę? Na ir kas, kad filosofo toks darbas ir pašaukimas – kelti nepatogius klausimus, abejoti konvencinėmis “tiesomis„ ir nesutikti su ideologinėmis “savaime suprantamybėmis„?“
Fanatiškas ir karingas lygių lyčių, lygių minčių ir kitokių lygybių bei vienodybių sektantiškumas tik iš pažiūros gina pažeidžiamų visuomenės grupių teises ir orumą. Lygybės, vienmintiškumo ir politinio korektiškumo tironija, paremta grupinės „aukos“ susivokimo bei saviraiškos absoliutizavimu, naikina kur kas fundamentalesnius dalykus, be kurių neįmanoma nei laisva visuomenė, nei sveika respublika.
Galiausiai stebina VU Senato etikos komisijos požiūris į problemą. Kam apskritai reikėjo šio svarstymo? Kas lėmė solidžių žmonių sutikimą rengti šiaip jau ne tik keistoką, bet ir gėdingą farsą? Magėjo paauklėti A.Šliogerį? Lėmė noras suvesti kažkokias sąskaitas?
Vertėtų atkreipti dėmesį į įdomią Egidijaus Kūrio vadovaujamos komisijos išvadą, kuria „baramas“ A.Šliogeris ir kuri skelbia, kad reiškiant nonkonformistines nuostatas neturi būti vartojama leksika, kuri žemina kitokius įsitikinimus turinčius asmenis: „Kai kurie prof. A.Šliogerio pavartoti žodžiai ir posakiai (pvz., “padugnės„, “debilai„)... nors ir neadresuoti jokiems konkretiems asmenims, neatitinka šio kriterijaus.“
Taigi išvadoje skelbiamas kriterijus, kad vartojama leksika neturi žeminti kitokius įsitikinimus turinčių asmenų. Bet skaitydami šurmulį sukėlusį tekstą matome, jog apie asmenų įsitikinimus A.Šliogeris nekalba, sakydamas „padugnės“ ir „debilai“. Padugnėmis jis vadina menkystas, nepagrįstai norinčius būti laikomais „elitu“, o apie „debilus“ apskritai tik klausia – ar netenka šalia jų būti? Kur čia „kitokius įsitikinimus turintys asmenys“? E.Kūrio komisija, regis, persistengė: minėta išvada – darbo brokas.
O kalbant apie filosofų leksiką, norėtųsi paklausti: ar tokie filosofai kaip Jose Ortega y Gassetas irgi būtų garbios komisijos pabarti ir pamokyti, kaip jiems dera kalbėti bei rašyti? Juk „Masių sukilime“ rasime panašių epitetų į tuos, kuriuos vartojo A.Šliogeris, beje, viso labo neredaguotame, spausdinimui netaisytame pokalbyje.
Et, kas tas Gassetas, kas tas Šliogeris, kas tie filosofai, palyginti su KOMISIJA...
Kur Tavo išmintis, Alma Mater Vilnensis?..
