Iš dangaus nukrito? Okupantai ant tankų jį atvežė ar patys piliečiai jį išrinko? Žmonės balsuoja už aiškiai korumpuotus asmenis, o paskui stebisi: iš kur mūsų krašte korupcija? Ar neteisus psichologas Albinas Bagdonas, aptardamas šių rinkimų rezultatus, pažymėjęs, kad žmonės balsuoja už panašius į save? Juk žmogui, linkusiam kėsintis į svetimą turtą, vagys yra verti jo pasitikėjimo. Šios veikimo normos persikelia į Lietuvos politikų galveles.
Politikoje kerštas blogas patarėjas, tik ne mums. Demokratinėse šalyse – parlamentas įvairių socialinių interesų derinimo vieta. Dėl to jo vadovybę sudaro visų parlamentinių frakcijų atstovai, proporcingai gautoms vietoms parlamente. Partijos pagal savo išgales privalo vykdyti rinkiminius pažadus. Parlamento vadovybėje ieškoma suderinamumo. Atrodė, kad ir Lietuvoje jau klostosi ši tradicija. Renkant Seimo vicepirmininkus, opozicijos atstovai balsavo už pozicijos kandidatus. Pastarieji ne tik pažeidė susitarimą, bet užgauliojo neišrinktąjį. Tai, kad į tą žaidimą įsijungė ir Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratai, buvo netikėta. Pamirštas dar mokykloje išmoktas fizikos dėsnis: smūgis lygus atosmūgiui.
Socialdemokratai, matyt, to paties keršto vedami, kiek įmanydami stengiasi įgnybti valdančiajai koalicijai, kartais taip pat prarasdami sveiką protą. Kuo kitu gali paaiškinti Vilijos Blinkevičiūtės kaltinimus Algirdui Šemetai, kad jau trys dienos kaip neišmokamos socialinės išmokos, pamiršus, kad tuo laiku ji dar buvo ministrė?.. Kai vadovaujamasi principu: juo blogiau, tuo geriau, susimąstai, kur mes ritamės. Taip, opozicijos šventa pareiga ieškoti pozicijos veikloje spragų, bet tai turi būti daroma sveiko proto ribose, nepamirštant, kad konservatoriai ankstesnės mažumos Vyriausybės formavimosi metu elgėsi deramai.
Jėgų pasiskirstymas Seime toks, kad stabiliai Vyriausybei sudaryti perspektyvų nėra, nes nė viena politinė jėga neturi daugumos, o galimi sąjungininkai – tik ištroškusieji paversti Seimą savo maitykla, žinantys, kad daugiau į jį nepateks.Ar po šių rinkimų galėjo būti kitokia Vyriausybė? Ar Andriaus Kubiliaus Vyriausybė – pats blogiausias variantas? Ar galimi kiti variantai? Seime esama septynių frakcijų. Liberalai turėjo aiškias nuostatas – ginti turtingųjų interesus ir taip gausinti savo turtus, o visą naštą krauti ant paprastų dirbančiųjų pečių.
Negaliu pamiršti laikų, kai Lietuvoje siautėjo bedarbystė. Tada „VP Market“ veikėjas Ignas Staškevičius, papriekaištavus, kad darbuotojams mažai mokama, išdidžiai rėžė: „Mes nieko prievarta nelaikome... Už durų į kiekvieną laisvą vietą laukia dvidešimt...“
Vakarų Europos šalyse su tokiomis nuostatomis niekam nepavyksta įsitvirtinti valdžioje. Lietuvoje sekasi: anksčiau liberalai prisiplakė prie socialdemokratų ir atvedė juos prie pralaimėjimo. Dabar ši operacija kartojama su TS-KDP.
Socialdemokratai ir TS-KDP taip pat į rinkimus ėjo su aiškiomis programomis. Kitų išrinktųjų programos - paprasčiausias jovalas, o „prisikėliečiai“ nepateikė jokios programos. Kaip dabar ryškėja, jų pagrindinis tikslas - parūpinti savo draugeliams postus valdžioje ir dėl jų jie pasirengę bet kokiam šantažui. Tad kokiu pagrindu sudaryti Vyriausybę?
Jėgų pasiskirstymas Seime toks, kad stabiliai Vyriausybei sudaryti perspektyvų nėra, nes nė viena politinė jėga neturi daugumos, o galimi sąjungininkai – tik ištroškusieji paversti Seimą savo maitykla, žinantys, kad daugiau į jį nepateks.
Jeigu Lietuva būtų psichologiškai pasirengusi būti demokratinė valstybė, geriausias būtų variantas – LSDP ir TS-KDP koalicija. Šiuo metu tai neįmanoma, nes Socialdemokratų partija žmonių sąmonėje įsitvirtinusi kaip grupė draugų, kurie viena sako, kita daro, o jos užnugaryje stovėjo tie patys liberalcentristai, kurie ir dabar diktuoja Vyriausybei, nors neturi ir dešimties mandatų...
Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo Vyriausybės įtvirtino oligarchų viešpatystę mūsų krašte. Kaip kitaip galėtų atsirasti Laurų ir panašūs gyvenamieji kvartalai, kur liūtuko veikėjai gali valstybiniame miške pastatyti tvorą, sargybą ir pasakyti: „Čia uždrausta zona...“? Laurų kvartalo gyventojas Žilvinas Marcinkevičius TV laidoje ciniškai duoda suprasti, kad jis tikrasis Lietuvos valdovas, o ministras Vytas Navickas, kaip tas gyvūnėlis ant užpakalinių kojyčių, skuba jam patarnauti. Dėl to šią grandinę būtina buvo pertraukti.
Energetikos ministerijos įsteigimas turi aiškią viešai nedeklaruojamą potekstę: TS-KDP turėdama tik 6 ministrus – neturi Vyriausybėje daugumos ir nuolat gali būti šantažuojama - bet kada gali būti sugriauta. Kad taip, ir dabar aišku iš „Abonento“ partijos ir „prisikėliečių“ veiksmų. A.Kubiliaus Vyriausybė – ties išbandymo slenksčiu. Nereikia būti astrologu, kad suprastum: jeigu skurdas gilės, Vyriausybė žlugs, o jos partneriai ieškos naujos prieglaudos. Tačiau norisi tikėti, pozityviosios jėgos ras bendrą kalbą ir sugebės atsispirti Arūno Valinsko-Artūro Zuoko grupuočių šantažui. Priešingu atveju ir po kitų Seimo rinkimų mūsų lauktų liūdna perspektyva.
Froidistai ne be pagrindo teigia, kad žmogaus atmintyje geriau išlieka teigiamos emocijos negu neigiamos. Rinkimų išvakarėse žmonės dar nebuvo pajutę krizės, todėl, jeigu ateityje situacija blogės, nesunkiai kaltę bus galima suversti A.Kubiliui. A.Zuoko-A.Valinsko šalininkai sukels Vyriausybės krizę, visas kaltes suversdami konservatoriams, o patys sausi išlips iš vandens. Ir vėl kaip toj pasakoj be galo... Čia ir kyla klausimas, ar A.Kubiliaus Vyriausybei pavyks ištrūkti iš rinkėjų jai paspęstų spąstų?
