Stambulo konvencija: kova su savo demonais ir angelais

Kaip ir daugumai lietuvių, taip ir man nutiko panaši situacija. Teko perskaityti Stambulo konvenciją ir paieškoti tų baubų, kurių visi bijo. Pirmiausia noriu pasakyti, kad bandau rašyti pagarbų straipsnį visiems. Taip pat nekomentuoti nieko asmeniškai ir prieš nieką nekovoti, bet kartu išreikšti ir savo pilietinę poziciją, už ką aš pasirašau. Kad skaitymas būtų pikantiškesnis procesas, ryžausi sukaupti visą drąsą ir pasidalyti mintimis apie tai, kokią nepagarbą teko man pačiam patirti.
Remigijus Venckus
Remigijus Venckus / Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš kelias savaites mano draugai atsiuntė nuorodą, kurioje kunigas Paulius Vaineikis plūdo LGBTQ žmones. Aš šio įrašo per daug nesureikšminau. Vėliau mane pasiekė žinia apie kunigo Algirdo Toliato atvejį. Bet aš vis dar likau ramus.

Tačiau netrukus naršydamas „Youtube“ kanale pastebėjau Laisvės TV laidą, kur buvo diskutuojama Stambulo konvencijos tema.

Peržiūrėjęs laidą, paaukojau savo brangaus laiko akimirkas Stambulo konvencijos skaitymui. Nieko per daug pikantiško aš neradau šiame dokumente. Parašyta aiškiai ir korektiškai.

Tikriausiai dariau priešingai nei dauguma lietuvių – skaičiau po konvencijos straipsnį ir jį bandžiau suvokti, bet ne po sakinį; tad didelių norų interpretuoti kitaip, nei parašyta, man nekilo.

Dažniausiai stengiuosi neįsivelti į diskusijas, vedančias į niekur, tačiau mano akis užkliuvo už Artūro Orlausko kvietimo dalyvauti renginyje už tradicinę šeimą.

Peržiūrėjau, gana neskaniai skambantys lozungai paskatino mane paskaityti komentarus. Aiktelėjau nuo negatyvaus bruzdėjimo. Užkurtas tikras konvencijos teksto versijų gamybos fabrikas!

Įsivėliau į diskusiją parašydamas tik savo nuomonę. Diskusijoje paminėjau: Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius yra puikus teisininkas, todėl jį palaikau; taip pat palaikau Stambulo konvenciją; aš esu prieš bet kokią diskriminaciją ir smurtą; esu už partnerystę, kitos orientacijų žmonių šeimų teisėtumą, už moters apsaugą nuo smurto ir teisę į savo kūną (ko vis dar negali leisti mūsų kaimynė Lenkija), už įvaikinamus vaikus, už neįgaliųjų integraciją į visuomenę; aš esu už laisvą ir Vakarų demokratijos link pasukusią Lietuvą; taip pat aš esu už logiką ir protą, mokslu grįstas įžvalgas ir duomenų analizę.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Tomas Vytautas Raskevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Tomas Vytautas Raskevičius

Daugiau nieko nedeklaravęs labai greitai sulaukiau reakcijos, kur buvo pasiūlyta man gydytis, susižaloti save, nusipjaunant savo lytinius organus ir pan. Beje, pastarasis pasiūlymas skambėjo iš jaunos moters lūpų. Kai pakomentavau, kad toks žargonas nėra mandagus ir gal galima bent truputį prilaikyti vadžias, susilaukiau dar audringesnių reakcijų.

Kokia mano reakcija? Likau mandagus, tačiau mandagumas skatino dar didesnius pliūpsnius neapykantos. Atrodo viskas, kas buvo susikaupę karantino metu, iš pašnekovės sąmonės veržėsi nevaldomo drakono siautėjimu.

Suprantama, diskusija bergždžias reikalas, mat net pateikdamas argumentą kone su konkrečiomis tyrimų citatomis gaudavau puikų atsakymą – „eik tu su tuo savo šlamštu, išgalvotu ir papirktu iškrypėliu mokslu“. O kas gi belieka tokiu atveju. Padėkoti ir palinkėti sėkmės.

Mano vienas feisbuko draugas savo profilyje uždavė klausimą apie tai, ką mes manome apie Stambulo konvenciją. Atsakymuose iškart sužibo diskusijos apie homoseksualus, tam net jokio preteksto nesant. Visi ėmė ginti tradicinę šeimą, vaikus ir moteris nuo konvencijos kaip dar vieno gėjų propagandos teksto.

Tad nusprendžiau patyrinėti savuosius feisbukinius draugus ir akimirksniu į juos kreipiausi: visi asmenys, esantys mano feisbuko drauguose, norėčiau sužinoti kas iš jūsų esate prieš Stambulo konvenciją (tiek ja pasidomėję, tiek ne). Norėčiau žinoti, kas prieš, kad galėčiau išsivalyti savo feisbuką nuo nepageidaujamų asmenų ir turėti ekologišką aplinką savo soc. tinkle!

Laukti ilgai nereikėjo. Diskusija pradėjo kunkuliuoti. Apmaudą sukėlė ne tik man, bet ir mano pažįstamiesiems, pasidalijusiems informacija, kad iš Europos Sąjungos narių, ratifikavusių konvenciją, Lietuva ir vėl sąrašo pabaigoje, ir vėl lyderė… Kaip situacija leidžia suprasti, trūks plyš, bet lietuvis visada liks su savo stuburu. Net nesvarbu, ar jis skaitė dokumentą, ar ne; bet jei jau jį sutarė ir formavo Europos Sąjungos šalių atstovai, vadinasi, tai jau savaime tampa primesta Briuselio.

Panašu tai, kad įsiaudrinusi liaudis demonstruoja negebėjimą skaityti, kas ir lemia mano norą per daug su tokiais nebendrauti ir išsivalyti savo feisbuką. Įdomu tai, kad išsivalyti teko tik nuo trijų asmenų, o dėl dalyvavimo diskusijoje į mano draugų ratą įsijungė daugiau nei 20 naujų asmenų. Tad galima teigti, kad ši tema gali būti ir geras įrankis pasididinti savo sekėjų skaičių. Deja, tokio tikslo visiškai neturiu.

Visgi, konvencija prabyla apie smurtą ir aš žinau, kas tai yra. Žinau ir tai, kad baisiausias psichologinis smurtas, kurio mastą ir poveikį įrodyti ne visada yra įmanoma.

Žinau ir tai, kad baisiausias psichologinis smurtas, kurio mastą ir poveikį įrodyti ne visada yra įmanoma.

Esu gimęs praeitame tūkstantmetyje ir žlugusioje santvarkoje, kaip ir dauguma žmonių, gyvenusių šiame lūžyje, taip ir aš esu patyręs nemažai smurto.

Mano didžiausias skausmas ir baisiausias prisiminimas yra vidurinė mokykla. Mano gyvenime būta akimirkų, kai aš net bijodavau eiti į mokyklą. Kad nesutikčiau klasiokų, ateidavau pavėlavęs į pirmą pamoką; visada žinojau jog man kelią užstos vyresnių klasių moksleiviai, paskui dar ir mano dideles atlėpusias ausis nutampys klasiokai; o galiausiai net per matematiką per pakaušį užvoš mokytoja, nes mokiausi labai prastai.

Iki baigiant vidurinę mokyklą aš buvau visiškas nevykėlis (tiesiog nesimokiau). Buvau aukštas, palinkęs ir labai plonas. Persirengimo kambariuose prieš kūno kultūros pamoką aš bijodavau net nusirengti, nes visada žinojau, kad iš manęs bus pasityčiota.

Mokykloje mėgau literatūrą. Skaičiau poeziją ir dalyvaudavau raiškiojo skaitymo konkurse. Man ši veikla labai patiko, turėjau puikią mokytoją, kuri mane to mokė. Bet šis mano pomėgis kėlė įtarimų. Kartą kūno kultūros pamokos metu, kai mokytojas buvo išėjęs iš sporto salės, klasiokų buvau išvadintas pyd…ru. Jei užsiimu kažkokia poezija, meilės lyrika, vadinasi, nesveikas esu ir pan. Klasiokai ėmėsi iniciatyvos dar labiau su manimi susidoroti. Susiradę lazdą mane gainiojo bei ja baksnojo per sėdynę ir vis kartojo – bus tau čia reikalo meilės lyriką skaityti.

Kai pamokai pasibaigus buvau mokytojo klausiamas kas nutiko, aš neišlemenau nė žodžio, tik kūkčiojau. Ir tąkart pamaniau žaizdas išsilaižysiu…

Paauglystėje turėjau abiejų kelio sąnarių operacijas. Mokykloje vaikščiodamas su ramentais apsimesdavau, jog negirdžiu sakant – „o, žiūrėk invalidas, pastumtume, tai kaip lapas nusileistų laiptais žemyn“.

Patikėkite šiandien apie tai rašyti man tikrai reikia daug pastangų ir drąsos. Nes manyje vis dar tūno gėdos jausmas, lyg aš pats dėl to būčiau kaltas…

Taip rašydamas net noriu atsiprašyti savo artimųjų, jog viešinu savo nemalonias patirtis, dėl kurių jie (mano artimieji) gali būti vėliau klausinėjami.

Kai baigiau mokyklą ir pradėjau studijuoti meno specialybėje Šiaulių universitete, maniau, kad dabar susidursiu su dar didesniu despotizmu.

Deja, aš atsidūriau puikių kūrėjų apsuptyje. Susitikau su puikiais kurso draugais, buvo nuostabūs dėstytojai, kurie leido kurti.

Išvykęs studijuoti į Portugaliją, supratau, kad už tai, jog kuri meną, tau gali dėkoti, bet ne bausti… Atsidūręs aukštojoje mokykloje, jaučiausi kaip išsprūdęs iš kalėjimo.

Vida Press nuotr./Nelaimingas vaikas
Vida Press nuotr./Nelaimingas vaikas

Bet grįžkime prie moterų reikalų. Tikrai neminėsiu pavardžių ir jokių asmeninių nuorodų, tačiau aš savo akimis esu matęs skriaudžiamas moteris, verkiančias ir net sumuštas savo vyrų…

Mano vaikystėje susikūrė įspūdis, kad visi vyrai yra blogi, o kai jie tampa tėvais, jie visiškai nespinduliuoja meile savo vaikams.

Atmenu, kad dėl šio įsivaizdavimo su draugais žaidžiant smėlio dėžėje aš visada prisiimdavau pensininko vaidmenį (anuomet senjoro termino nebuvo), kuris palaidojęs žmoną, o jo vaikai dingę nežinioje. Aišku, draugai pykdavo, kad nežaidžiu normaliai kaip visi. Visgi tai buvo savotiška mano traumos išraiška. Man reikėjo nemažai laiko suaugti, kad suvokčiau, jog tai tik trauminis vaizdinys, bet ne reali tikrovė…

Dėkoju Dievui, kad man pavyko suvokti, kad būna ir vyrų puikių, ir nuostabių, pagarba grindžiamų žmonių santykių, kad yra vyrų mylinčių ir pasiaukojančių dėl savo tėvų, anūkų, brolių ir seserų. Yra ir tokių, kurie nukenčia nuo savo moterų.

Tad aišku viena – smurto demonui lytis, amžius, socialinis statusas jokiu būdu nėra riba.

Bet visgi, kas įpylė žibalo į ugnį. Aušra Maldeikienė gana taikliai įvardijo – bažnyčios atstovai… Tiesa, jie nėra visų dvasiškių ir aukščiausiųjų atstovų nuomonės skleidėjai…

Man tik darosi baisu pagalvojus, kad dėl tokio susipriešinimo netolerancija gali būti nukreipiama ir į bažnyčią lankančius žmones.

Bet ar ne iš sakyklų skambiai rėkiantys kunigai kažkam uždarydami duris į save atgręžia ir kitokias netolerancija paženklintas bėdas? Tik pagalvokite, jei kunigo Paulius Vaineikio pamokslą klausė ne tik heteroseksualūs, bet ir savo tapatumą slepiantys homoseksualūs mokiniai, o gal šalia buvo ir jų tėveliai, kurie žinojo vaikų tapatybę ir šią žinią slėpė… Kiek po šio pamokslo tėvelių ir jų atžalų išėjo iš Bažnyčios be noro į ją sugrįžti?

Kas čia? Skaldyk ir valdyk?

Ar ne skaldyk ir valdyk poziciją TV reportaže išreiškė ir prezidentas, neaišku, kiek ir ką palaikydamas, savo kalboje vieną sakinį priešpastatydamas kitam ir pademonstruodamas nežinojimą nei apie Stambule priimto dokumento turinį, nei apie įvykusį visuomenės susipriešinimą.

Prezidente, kur Jūsų patarėjai, kodėl jie nedirba savo darbo? Na ir ką gi bepridursi… Dar viena situacija, kurią kažkada Aušra Maldeikienė aprašys savo būsimoje knygoje, analizuojančioje Gitano Nausėdos pasisakymus. Bet juk tai išties ne komedija, o labai liūdna tragedija…

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Pilietinės akcijos „Step Up! Stabdykime smurtą prieš moteris!“ akimirka
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Pilietinės akcijos „Step Up! Stabdykime smurtą prieš moteris!“ akimirka

Apie Stambulo konvenciją kalbama lygiai taip pat, kaip apie homoseksualus: man jie netrukdo, bet tegul jie nesidemonstruoja.

Tai kaip čia suprasti? O jums nepanaši prezidento retorika, bandanti visada skelbti neutralitetą? Be abejo, prezidentas gerokai yra mandagesnis savo kalbose…

Taigi apie konvenciją teko išvysti ne vieną panašios retorikos nuomonę; štai cituoju: „žinoma, pritariu punktams, ginantiems moters teises. Nors dalis jų, ačiū Dievui, nėra aktualūs mūsų aplinkoje. Tiesiog nepritariu gender ideologijai. Jokiu būdu nežeminu, neatstumiu, nevalau kitaip manančių“.

Turiu pastebėti, kad dažnas tradicijos gynėjas sakymas gender ideologija arba genderizmas kalba apie neigiamą požiūrį į lyčių studijų mokslą ir jų objektą.

Lyčių studijoms svarbios visos lytys, visi socialiniai vaidmenys, konstruktai ir pan. Netolerancija mokslui – tai yra savotiškas žingsnis ne į priekį, bet atgal.

Tiesa, sutinku su pašnekovo nuomone, kad „[…] konvencija visuomenėje priimama kaip priemonė įtampai sumažinti dėl karantino, paskui dar surandamos mažumos, ant kurių galima pastumti... Ir visa tai naudojama išlaisvinimui nuo suvaržymų ir įtampų“.

Maža to, šioje aistrų marmalynėje kaunamasi su baubais, kuriais paversti mažumas yra labai lengva.

Štai įsivėliau į diskusiją apie tai, ar smurtą išvis turime traktuoti kaip normą, kaip auklėjimo priemonę ir net gyvenimo būdą. Vos po kelių nuomonės reiškimo momentų pasigirsta baimė, kad tradicinės orientacijos žmonės pavojuje, neva apsikrės gėjais tarsi korona virusu; neva gėjai ruošiasi naikinti kitamanius (tradicijos saugotojus) ir jų pareiškimai verčia kovoti už savo tradicines šeimas…

Ir visgi, nė vienoje diskusijoje ar demagoginiuose straipsniuose niekas nepaaiškino, kas tai yra tradicinė šeima arba kokia tos šeimos tradicija… Pasvarstykime: gal mušama sutuoktinė, gal sūnus bijantis tėvams pasakyti dėl to, kad jis yra gėjus (mat bus gydomas tikriausiai elektrošoku), gal dukra, kurią išprievartavo, o jos tėvai pasakė nėra ko čia vaikščioti į pasimatymus su bernais…

Neišsigąskite, aš tik ironizuoju… Vis tik panašių istorijų esu girdėjęs, man, diskutuojant apie tokius išgyvenimus, parašė nepažįstami moteriškos, vyriškos lyties žmonės ir išliejo savo širdgėlą…

Tad ką aš galiu pasakyti apie tai savo straipsnio pabaigoje, kad visi susimastytume? Nusiraminkite. Kur jūs matėte homoseksualus žmones, jums liepiančius pakeisti orientaciją? Kur jūs skaitėte apie homoseksualų kryžiaus žygio instrukcijas, tarptautinį ar lietuvišką visuomenės homoseksualizacijos dokumentą?

Tradicijų saugotojai, juk niekas prieš jus nekovoja, jūs patys kaip nevykėliai Don Kichotai rungiatės su vėjo malūnais… Ir dėk ko?

Tikiu, kad mano visas šis straipsnis bus vartomas taip, kaip patogiau pačiam skaitytojui, tačiau Stambulo konvencija apnuogina mūsų tautos problemą – netoleranciją ir nukentėjusįjį apglėbiantį kaltės jausmą.

Netolerancija mažumai gimdo netoleranciją ir dar kitoms mažumoms.

Nors tai ir sunkus darbas, bet pabandykite skaityti rimtas knygas. Tada gal pasaulis nušvis kitomis spalvomis.

Ir dar pabaigai noriu visų atsiprašyti, kad man pačiam teko prieš jus apsinuoginti. Gali būti vėliau komentuojama mano patirtis artimųjų, draugų, gal net bendradarbių aplinkoje, ko aš išties labai nenoriu...

Linkiu visiems taikos su savo mintimis ir jausmais, su savo demonais ir angelais!

Prof. dr. Remigijus Venckus – Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų