Šiuo metu kredito įstaigoms ne vienu atveju sudaromos kliūtys pasiūlyti palankesnę kainodarą jaunimui, nes kai kurios atsakingos valstybės institucijos tai traktuoja kaip Lygių galimybių įstatymo pažeidimą ir netgi priduria, jog „tam tikrų garantijų ar privilegijų teikimas jaunimui gali priversti kitas amžiaus grupes atsidurti mažiau palankioje padėtyje“.
Ne ką mažesnis nesusipratimas šioje situacijoje yra tas, kad jaunimas tapo tarsi skirtingų institucijų požiūrių įkaitu. Nes Vyriausybei atsakingos institucijos sako, kad palankesnių sąlygų teikimas šiam visuomenės sluoksniui nėra pažeidimas ir dabartiniai teisės aktai tam neprieštarauja. Tai kas teisus ir kuo vadovautis?
Vieniems galima, kitiems ne?
Viena vertus, galbūt ir galima būtų pateisinti nuostatą, jog tam tikrų „privilegijų“ teikimas reiškia savotišką diskriminaciją, bet, kita vertus, natūraliai kyla klausimas – kodėl tuomet kitų amžiaus grupių atstovams sąlygas keisti galima? Pavyzdžiui, senjorams, su visa pagarba šiai socialinei grupei, įvairios lengvatos (socialinės garantijos, pašalpos, kompensacijos ir pan.) mūsų šalyje kur kas dažnesnės nei jaunimui ar jaunoms šeimoms. Vadovaujantis ta pačia logika, tai irgi galima traktuoti kaip diskriminaciją.
Kita vertus, galima rasti ir tokių pavyzdžių, kai senjorai irgi gali skųstis, kad tam tikromis aplinkybėmis taikomos blogesnės sąlygos skatina juos atsidurti nepalankioje padėtyje.
Egzistuoja ir daugiau sričių, kuriose dėl amžiaus gali atsirasti tam tikrų apribojimų – pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, užimtumo, darbo rinkos, profesinės veiklos ar profesinio mokymo srityje. Kitaip tariant, esminis dalykas dabartinėje situacijoje yra tas, kad tam tikra, šiuo atveju, teigiama diskriminacija egzistuoja ir ji nebūtinai interpretuojama kaip prievarta kitoms amžiaus grupėms atsidurti nepalankioje padėtyje. Bet palankesnių sąlygų jaunimui kūrimas kažkodėl nėra priimtinas. Jeigu taip, tuomet gal nereikia jokių išlygų jokiai amžiaus grupei. Tik klausimas – ar tai būtų teisinga?
Šalyje trūksta dėmesio jaunimui
Visgi iš asmeninės patirties, ypač ilgamečio dėstymo universitete, turiu pasakyti, kad, mano supratimu, mūsų šalyje vis dar vyrauja gerontologinis mąstymas, kai neretu atveju šalies sprendimus dėl ateities nulemia žmonės, kurių karjera jau praeityje. Dabartinis tam tikrų institucijų požiūris tik dar labiau prisideda prie nepatrauklios socialinės aplinkos jaunimui sudarymo, tuo pačiu gali didinti ir taip jau grėsmingai augančias emigracijos apimtis. Visa tai skamba kardinaliai priešingai norui kurti šviesią Lietuvos ateitį. Tiesa, dabartinio Vyriausybės vadovo požiūris, panašu, kitoks ir tai teikia vilčių.
Pasiūlėme, kad reikia skatinti patrauklesnes, palankesnes paslaugų sąlygas jaunimui, bet jeigu tokia interpretacija kai kurioms institucijoms nepriimtina, tuomet būtina inicijuoti atitinkamų teisės aktų (Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymo) pakeitimus. Tinkamas teisinis reglamentavimas, susijęs su teigiamos diskriminacijos amžiaus kriterijais įteisinimu, tikrai naudingas ir reikalingas. T.y. apribojimus dėl amžiaus, kai tai pateisina teisėtas tikslas, o pastarojo siekiama tinkamomis priemonėmis, nereikėtų laikyti diskriminacija.
Dr. Stasys Kropas yra Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.
