Tokios politinio populizmo varžytuvės ne tik kenkia Lietuvos įvaizdžiui ir verčia gūžčioti pečiais ekonomikos augimą finansuojančias finansų institucijas – įstatymų pataisų projektai, net ir galiausiai nepriimti, vis vien virsta realiais nuostoliais ir gerokai apsunkina sprendimų dėl verslo finansavimo priėmimą, o tai, savo ruožtu, verčia finansinių įstaigų akcininkus susimąstyti apie investicijų krypties keitimą.
Pirmiausia derėtų grįžti prie 2011 metais priimtų įstatymo pataisų esmės – jos prievolę mokėti nekilnojamojo turto mokestį perkėlė naudos gavėjui ir realiam to turto naudotojui. Iki tol tokia prievolė buvo priskirta lizingo bendrovėms, kurios vienokiu ar kitokiu būdu finansavo nekilnojamojo turto objektų įsigijimą. Suprantama, kad nekilnojamojo turto mokestis buvo įskaičiuojamas į periodinius naudos gavėjo mokėjimus kredito įstaigai (paprastai lizingo bendrovei), nes pastaroji atliko tik finansavimo, o ne nekilnojamojo turto naudotojo vaidmenį.
Po to, kai prievolė mokėti mokestį grįžo tiems, kas realiai naudojasi turtu, kai kurių miestų merai ir dalis Seimo narių kažkodėl nusprendė, kad toks pakeitimas buvo naudingas kredito įstaigoms, o nekilnojamojo turto mokesčio surinkimas dėl to gerokai sumažėjo.
Kai prievolė mokėti mokestį grįžo tiems, kas realiai naudojasi turtu, kai kurių miestų merai ir dalis Seimo narių kažkodėl nusprendė, kad toks pakeitimas buvo naudingas kredito įstaigoms.
Noriu dar kartą pažymėti – prievolė buvo perkelta įsigyjamo turto naudos gavėjui. Perkelta, o ne panaikinta.
Vadinasi, naudos gavėjai patys privalo ne tik apskaityti įsigyjamą turtą, bet ir sumokėti nekilnojamojo turto mokesčius pagal nustatytą tvarką ir tarifus. Neabejoju, kad jie tai ir daro, o jei nedaro, tai klausimą reikėtų užduoti kontroliuojančioms institucijoms.
Toks įstatymo pakeitimas yra visiškai logiškas, nes suvienodina mokesčio mokėjimą, nepriklausomai nuo finansavimo pobūdžio. Tokia tvarka galioja daugelyje Europos Sąjungos šalių.
Anksčiau kredito įstaigos mokėdavo ir už privatiems asmenims lizinguojamą nekilnojamąjį turtą, o sąnaudas įskaičiuodavo į periodinius mokėjimus. Priėmus pataisą daugeliui fizinių asmenų sąnaudos sumažėjo, nes daugelis jų yra atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Tačiau tokių sutarčių vertė bendrame finansuojamo nekilnojamojo turto portfelyje, kuris 2013 metų trečiame ketvirtyje sudarė 714 mln. litų, buvo vos 15 milijonų litų. Tai pernelyg mažai, kad mokesčio praradimai apskritai būtų juntami.
Jei nekilnojamojo turto mokesčio praradimai išties yra labai dideli, kaip skelbia kai kurių miestų savivaldybės, tai problemų reikėtų ieškoti administravimo ir išieškojimo mechanizmuose bei juos prižiūrinčiose institucijose.
Atvirai sakant, lizingo bendrovėms šios pataisos naudingos vieninteliu aspektu – sumažėjo administravimo sąnaudos. Todėl kai kurių politikų kaltinimai lobizmu ar išskirtinėmis sąlygomis yra tokie pat nelogiški, kaip ir siekiai sugrąžinti senąją tvarką. Deja, kai prasideda kova dėl politinių dividendų, logika tampa bereikalinga našta, kurią politikai numeta pirmai progai pasitaikius. Tačiau nereikia pamiršti, kad dėl trumpalaikio rūpintojėlio efekto dažniausiai nukenčia realūs žmonės ir realūs verslai.
Dr. Stasys Kropas yra Lietuvos bankų asociacijos prezidentas
