Valdžia atrodo kiek išsigandusi, net pats sveikatos apsaugos ministras, daugybę metų dirbęs su alkoholinėmis priklausomybėmis, kartais atrodo pasimetęs ir išsigandęs dėl tikrai gerų savo ketinimų. Vaizdas toks: „Atimkit iš mūsų ką norit – palikit be duonos, be vandens, bet alkoholį palikit ant kiekvieno kampo, nes jis – mūsų duona kasdieninė.“ Matant tokią realybę, kilo noras patikslinti, ar Lietuva, kaip valstybė, yra priklausoma nuo alkoholio.
Pagal Lietuvoje galiojančią tarptautinę ligų klasifikaciją yra 6 priklausomybės nuo alkoholio diagnostiniai kriterijai. Pabandysiu peržiūrėti visus šiuos kriterijus ir pažiūrėti, ar Lietuva juos atitinka.
Pirmas kriterijus yra stiprus noras vartoti alkoholį. Ar reikia kokių pavyzdžių, kad Lietuva pilnai atitinka šį požymį? Šiandien iš visų pakampių girdime apie asmens laisvės pažeidimus (lyg mums ruoštųsi nutraukti deguonies tiekimą), gąsdinimus, grasinimus, kad šalį ištiks bankrotas nelikus keletos girdyklų.
Tolerancija alkoholiui didėja tik pirmus 10 metų, o paskui laukia „smigimas“ žemyn. Organizmas jau „nebepaveža“, išsenka visi resursai.
Žiū, kiek degalinių bankrutavo uždraudus ten pardavinėti alkoholį! Naivu girdėti vieno žinomo TV laidų vedėjo virkavimus, kad jis negalės išgerti Palangos paplūdimyje bokalo alaus ir todėl jam teks keliauti per kopas į artimiausią kavinę. O kaip tada su įstatymu, draudžiančiu maudytis išgėrus? Vien dėl šio draudimo paplūdimio kavinėse alkoholio seniai turėjo nebūti, nes į paplūdimį mes einame maudytis, degintis, o ne alkoholio gerti. Arba viena gerbiama seimūnė viešai pareiškė, kad ji savęs neįsivaizduoja operos ir baleto teatre per pertrauką neišgėrusi taurės šampano. Tai ko ten einama – svaigti nuo alkoholio ar nuo meno? O gal be alkoholio menas jau nesvaigina?! Dar vienas seimūnas, pamatęs, kad jo mėgstamas vynas Latvijoj žymiai pigesnis, nusipirko jo net tris dėžes – sau ir giminei. Kaip galvojat, kokią vietą jo gyvenime užima alkoholis? Ko nepadarysi dėl savo vertybės!
Kitas priklausomybės požymis – sunkumas kontroliuoti alkoholio vartojimą. Pavyzdžių, kad Lietuva nesugeba saikingai gerti – nors vežimu vežk. Jau daug metų prieš ilguosius savaitgalius ar didžiąsias metų šventes gyventojai iš anksto perspėjami, kad nepadaugintų, gertų saikingai. O rezultatai? Skaudžios nelaimės, lūžtantys ligoninių priėmimo skyriai nuo girtų pacientų. Ir taip metai iš metų.
Trečias požymis – alkoholio vartojimas, nepaisant žalingų pasekmių. Visi žinom, kad kur alkoholis, ten ir smurtas. Turbūt dar nespėjome pamiršti girtų tėvų sumestų į šulinį, užmuštų vaikų, atsimename atvejus, kai girtas tėvas ar sūnus, vyras ar žmona papjauna vienas kitą! Kad nešauktumėte, jog taip elgiasi tik prasigėrę kaimo „degradai“, galiu priminti neseną atvejį, kai vienas garsiausių mūsų poetų peiliu sužalojo savo dukrą. O kiek dar mums nežinomų, nuslėptų ,,žygdarbių“, kuriuos įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio elitas? Kaimas „papuola“ į suvestines, o elitą nuo to apsaugo ryšiai. Bėda ta, kad Lietuva, kaip ir dauguma alkoholikų, greitai užmiršta šias skaudžias pamokas ir trumpai paverkšlenusi, karštligiškai paieškojusi atpirkimo ožių, toliau tęsia Pyro šventę.
Dar vienas požymis: alkoholio vartojimas individui yra svarbesnis, nei kiti veiksmai ar įsipareigojimai. Tai – mūsų kasdienybė. Girti seimūnai priiminėja įstatymus, vyksta atstovauti šalį tarptautiniuose forumuose. Mus operuoja gerokai kaukštelėję chirurgai. Girti darbe mokytojai, dėstytojai, teisėjai, prokurorai, advokatai, policininkai autobusų vairuotojai – ne vienetiniai atvejai Lietuvoje. Jei jūs su tuo nesusidūrėte, užmėtykite mane akmenimis.
Man teko klausyti pranešimo, kurį skaitė visiškai girtas profesorius, savo srities Lietuvoje korifėjus. Visą valandą bijojau, kad jis nenuvirstų ir buvau pasiruošęs šokti jo gaudyti. Apie pranešimo naudą net nekalbu, mintį sunku buvo suprasti. Sėdėjome koks 30 inteligentų, ir nei vienas neišdrįsome į akis pasakyti, įvardinti profesoriui jo problemos. Man dėl to labai gaila.
Penktas kriterijus – padidėjusi tolerancija alkoholiui. Tai reiškia, kad kai pradedame dažniau išgėrinėti, mūsų organizmas prisitaiko prie pakitusių sąlygų ir alkoholį ima skaidyti 1,5 karto greičiau, nei tas, kuris išgeria retai.
Tada žmogus gali išgerti didelį kiekį alkoholio ir dar funkcionuoti. Tokie žmonės linkę didžiuotis, kad alkoholis jų „neveikia“ ir jiems alkoholizmas negresia. Prisimenu tokį atvejį, kai vairuotojas į alkotesterį įpūtė 6 promiles ir dar vairavo. Normaliam žmogui tai būtų buvusi mirtina dozė, bet alkoholikas – važiavo. Tiesa, jam reikėjo į Rygą, bet kažkodėl pasuko į Kauną. Galiu nuliūdinti – tolerancija didėja tik pirmus 10 metų, o paskui laukia „smigimas“ žemyn. Organizmas jau „nebepaveža“, išsenka visi resursai. Kaip tolerancijos prasme atrodo Lietuvėlė? Galime ploti katučių. Ką tik paskelbė, kad jau ir baltarusius aplenkėme, dabar esame vienvaldžiai lyderiai. Tolerancija didėja. Tik įdomu, kada prasidės pikiruojančio bombonešio smigimas?
Šeštas ir paskutinis kriterijus – tai fizinės abstinencijos būklė, kada krečia drebulys, iš krūtinės šoka širdis, net ir vaidentis ima. Daugumą mūsų sukrėtė girtų asmenų įvykdyti nusikaltimai, po kurių mus krėtė drebulys, griebėmės už širdies, nesulaikėm ašarų. Nemenkai daliai ir vaidenosi. Darėm eksperimentus, bandėm įrodyti, kad policininkas kaltas, jog neišgelbėjo šulinin įmestų vaikų. Ieškojom atpirkimo ožio, pamiršę, kad kalčiausias čia buvo alkoholis. Ar jūs matėt alkoholiką, kuris sakytų, jog jis geria todėl, kad yra priklausomas? Man neteko. Kiekvienas alkoholikas visada suras pasiteisinimą: žmona bloga, darbdavys kvailas, atlyginimo nemoka, politikai „nervuoja“. Bet iš tikrųjų geriama todėl, kad yra priklausomybė ir alkoholis yra vertybė nr. 1.
Taigi, kaip mėgo sakyti vienas buvęs politikas, vaizdelis nekoks. Lietuvai galima diagnozuoti: „Psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas.“
Bjauriausia, kad nuo šios ligos nėra vaistų. Vienintelis vaistas – tai supratimas, kokia liga mes sergame, o supratus visiems kartu kantriai ir nuosekliai riboti alkoholio prieinamumą ir pamažu sveikti. Bet visiško pasveikimo jau nebus. Buvusių alkoholikų nebūna. Yra tik negeriantys alkoholikai. Sunkiausia suvaldyti ne fizinę priklausomybę, o psichinę, kurios mes dažnai neatpažįstame ir ilgai save apgaudinėjame, kad alkoholio vartojimas mums nekelia problemų. Kuriame teorijas, kad alkoholis yra gera bendravimo priemonė, kad sveika širdžiai, kad pagerina apetitą ir t.t.
Visos šios pasakos skirtos tam, kad ir toliau jį vartotume. Koks skirtumas, jei tu saikingai gerdamas prabangų vyną mirsi nuo kepenų cirozės, bet tavo širdies kraujagyslės bus idealios? Išmeskim iš galvos tas pasakas, kad alkoholiu mes mėgaujamės, ieškom skonių ir kvapų puokščių. Alkoholį mes vartojame vienu vieninteliu tikslu – apsvaigti. Jei mes norime pajusti skonį, aromatą, maišykime įvairias sultis ir mėgaukimės.
Ar aš taip mąstydamas agituoju už alkoholio uždraudimą? Ne. Nesu toks naivus. Žmonija iki mūsų ieškojo būdų, kaip patirti greitą malonumą, tai darys ir kai mūsų jau nebus. Ir tai nepriklauso nei nuo lyties, nei išsilavinimo, nei nuo socialinio statuso. Alkoholiku negimstama, juo tampama. Kas nori gerti, tikrai ras vietų, kur tai daryti. Bet gėrimas viešoje vietoje lyg ir įtvirtina normą, kad vieša vieta tam ir skirta. O to neturėtų būti. Tikiu, kad pradėsime sveikti.
Stasys Naujokas yra Žemaitijos psichikos sveikatos centro gydytojas psichiatras
