Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadai 1949 m. neatsitiktinai pasirinko vasario 16-ąją paskelbti vėl pavergtiems Lietuvos žmonėms Deklaraciją, kurioje LLKS įvardija save kaip vienintelę teisėtą Lietuvos valdžią, kuri prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos ir demokratinės valstybės atkūrimui. Akivaizdu, kad tuo buvo įtvirtinamas Lietuvos valstybės, atkurtos 1918 m., tęstinumas.
Labai panašus žingsnis buvo žengtas ir 1990 m. kovo 11 d., kai Aukščiausioji Taryba, skelbdama atstatanti Lietuvos valstybę, visų pirma atkūrė 1938 m. Konstitucijos galiojimą, o po to ją pakeitė labiau prie laikmečio realijų pritaikyta laikinąja Konstitucija, pavadinta Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu.
Niekam nekyla abejonių dėl Lietuvos valstybingumo tęstinumo, kartais tai tenka pripažinti netgi didiesiems mūsų priešams. Svarbus veiksnys, leidžiantis skelbti pasauliui šią tiesą, buvo visą dešimtmetį trukęs įnirtingas partizaninis pasipriešinimas okupantui, nepaisant to, kad 1940 m. nei šalies politinė, nei karinė valdžia nesugebėjo bent kiek pademonstruoti, kad šalis okupuojama.
Pokario pasipriešinime dalyvavo ne tik ūkininkų vaikai, inteligentijos atstovai, bet ir nemažai Lietuvos kariškių, 1940 m. taip ir nesulaukusių įsakymo ginti Tėvynę. Kita vertus, jeigu partizaninio pasipriešinimo nebūtų palaikę Lietuvos žmones, maitindami kovotojus, teikdami informaciją, priglausdami sužeistuosius, taip rizikuodami atsidurti gulage arba net šaltame kape, tiek metų mūsų kovotojai nebūtų galėję išsilaikyti. Svari buvo ir katalikų bažnyčios parama.
Anksčiau ar vėliau kaltininkams reikės atsakyti už nusikaltimus prieš savo tautą
Tų dienų įvykių prisiminimai ypač ryškiai iškyla tais atvejais, kai visuomenės dėmesį patraukia baudžiamosios bylos, kuriose kaltinimai pateikiami buvusiems Lietuvos partizanų ir (ar) jų rėmėjų žudikams – tiek sovietinio NKVD pareigūnams, tiek ir stribams, užverbuotiems iš vietinių gyventojų.
Viena tokia plačiai ir skaudžiai nuskambėjusi byla, pasiekusi net Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT) Strasbūre, yra Vasiliauskas prieš Lietuvą. Lietuvos teismai V.Vasiliauską buvo pripažinę kaltu dėl genocido ir nuteisę ketverių metų laisvės atėmimo bausme, bet dėl ligų ir senyvo amžiaus nuo bausmės atleidę.
V.Vasiliauskas buvo nuteistas už tai, kad dalyvavo deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją Joną Būrininką. Teismai argumentavo, kad jis dirbo represinėse struktūrose, kurios siekė sunaikinti partizanus, o rezistencijos dalyviai buvo svarbūs lietuvių tautai išlikti, nes jie trukdė sovietams vykdyti represijas.
Tačiau Strasbūro teismas nurodė pasigedęs „istorinių ir faktinių duomenų, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai“. Teismo vertinimu, Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatą, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.
Kas yra genocidas?
Tarptautinių žodžių žodynas (Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985) genocidą [gr. genos — giminė, gentis + lot. caedo — žudau] apibūdina kaip ištisų gyventojų grupių naikinimą rasiniais, nacionaliniais arba religiniais motyvais.
Čia ir yra visa klausimo esmė: kokius požymius įdėsime į genocido sampratą?
Kaip teigia prof. Justinas Žilinskas, 1948 m. Jungtinių Tautų (JT) konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį – tai viena plačiausiai ratifikuotų tarptautinių sutarčių.
Net jeigu ji neratifikuota – jos principai paprastai pripažįstami, šios konvencijos pažeidimas laikomas vienu sunkiausių tarptautinių nusikaltimų. Taigi ši Konvencija pateikia šią genocido formuluotę: „[…] bet kuris veiksmas, atliktas siekiant sunaikinti visą ar iš dalies nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią […].“
Prof. J.Žilinskas nurodo, kad pirmą kartą JT dokumentuose genocidas kaip tarptautinis nusikaltimas atsiranda JT Generalinės Asamblėjos 1946 m. rezoliucijoje Nr. 96(I), kurios pagrindu pradedama rengti speciali konvencija. Pateiktoje lentelėje matyti, kokias grupes rengėsi apsaugoti įvairių konvencijos variantų rengėjai:
| 1946 m. rezoliucija Nr. 96(I) | Rasinė, religinė, politinė ir kitos |
| JT Sekretoriato parengtas konvencijos projektas | Rasinė, nacionalinė (tautinė), lingvistinė (kalbinė), religinė ar politinė |
| Ad Hoc komiteto parengtas konvencijos projektas | Nacionalinė (tautinė), rasinė, religinė, politinė |
| 1948 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį | Nacionalinė, etninė, rasinė, religinė |
Kaip matyti iš šios lentelės, galutiniame Konvencijos variante neliko politinės ir kitokios grupės, kas buvo minima ankstesniuose variantuose, tačiau atsirado etninė.
Politinės ir kitų grupių požymių nebuvo atsisakyta lengvai. Anot prof. J.Žilinsko, 1946–1947 m., kai vyko šios Konvencijos rengimo darbas ir kova dėl vienokių ar kitokių formuluočių, šio požymio įtraukimui atkakliai priešinosi Sovietų Sąjunga ir jos vadovaujamas socialistinių valstybių blokas.
Apie socialinę grupę kaip atskirą kategoriją niekada nebuvo net kalbos, tačiau rengimo metu būta siūlymų, kad būtų įtrauktos bet kokios lengvai identifikuojamos grupės. Politinės grupės nuspręsta neįtraukti į grupių sąrašą po ilgų debatų, ir sprendimas atsisakyti politinės grupės požymio buvo padarytas pagal principą „iš dviejų blogybių renkamės mažesnę“: siauriname konvenciją, bet ją ratifikuoja daugiau valstybių.
Prof. J.Žilinsko nuomone, nėra visai teisinga vien sovietų bloko valstybes kaltinti politinės grupės išmetimu – pokario laikotarpiu, kai vienas prieš kitą atsistojo du milžiniški politiniai-kariniai blokai, iškilo švelnesni ar griežtesni autoritariniai režimai net Vakarų demokratijose, politinės grupės požymis buvo neparankus daugeliui.
Kaip ten bebūtų, šis galutinis Konvencijos apibrėžimas yra visuotinai pripažįstamas ir, jei yra tokių nusikaltimų požymių, jiems netaikomi senaties terminai.
Aukščiausioji Taryba 1992 m. balandžio 9 d. priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kuriame genocidas buvo apibrėžtas kaip „veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.“
Taigi šiuo įstatymu pirmą kartą Lietuvoje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą, tačiau jame buvo išvardytos tokios pat saugomos grupės, kaip ir Konvencijoje: socialinės ir politinės grupės į genocido nusikaltimo apibrėžtį nepateko.
Seimas 1998 m. balandžio 21 d. priėmė tokios redakcijos iki 2003 m. galiojusio Baudžiamojo kodekso 71 straipsnį (Genocidas): ,,Veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei (paryškinta autoriaus) grupei <...>“ (dabar – BK 99 str.).
Taigi Lietuvos įstatymų leidėjas vėliau į genocido sampratą jau įdėjo dar du požymius – siekį sunaikinti socialinę ar politinę grupę – kurių nėra Genocido konvencijoje. O tai reiškia, kad šiais dviem požymiais apibūdinamų grupių naikinimas negali būti pripažįstamas tokiu genocidu, koks apibūdintas Konvencijoje ir kuriam netaikomi senaties terminai. Vadinasi, įstatymas, papildantis genocido sampratą papildomais požymiais, negali galioti atgal.
Iš esmės tai ir pasakė Strasbūro teismas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis sprendimas didžiosios kolegijos buvo priimtas tik vieno balso persvara, o keletas teisėjų parašė savo atskirąsias nuomones.
Lietuvos teisėjas Strasbūro teisme prof. Egidijus Kūris pažymėjo, kad EŽTT dauguma atkreipė dėmesį į Lietuvos teismų pateikiamą genocido nusikaltimo aiškinimą šioje byloje, kad Apeliacinis teismas nepaaiškino sąvokos „nacionalinės grupės atstovai“ turinio, nepateikė istorinio ar faktinio pagrindimo, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai, to nepadarė ir Aukščiausiasis Teismas.
Teisėjo E.Kūrio manymu, EŽTT reikalaujamas istorinis ir faktinis pagrindimas, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai, yra savaime aiškus ir nereikalaujantis jokio papildomo įrodinėjimo.
Lietuvoje šie faktai sužinomi mokykliniame amžiuje, tiesa, jie nebūtinai turi būti žinomi Strasbūre, tačiau tai paties Strasbūro problema. Teisėjo vertinimu, šia netvirta ir dirbtine prielaida, kad nacionaliniai teismai pernelyg glaustai vertinę, kaip partizanai atstovavo lietuvių tautai, neįrodę, kad partizanai atstovavo lietuvių tautai, grindžiama visa teisinio argumentavimo grandinė, rodanti Konvencijos pažeidimą.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadai 1949 m. neatsitiktinai pasirinko vasario 16-ąją paskelbti vėl pavergtiems Lietuvos žmonėms Deklaraciją. Akivaizdu, kad tuo buvo įtvirtinamas Lietuvos valstybės, atkurtos 1918 m., tęstinumas.
Teisėjo vertinimu, ji tiesiog neįtikina. Laikomas Europos sąžine Strasbūro teismas, teisėjo manymu, turėjo įprasminti žuvusių partizanų gyvybes, tačiau šiuo apgailėtinu sprendimu to nepadarė.
Užduotis Lietuvos teisėsaugai
Teisėjo iš Lietuvos apmaudas yra visiškai suprantamas, tačiau tai nereiškia, kad situacija šiuo aspektu yra ,,padėtis be išeities“. Šį klausimą dar 2014 m. kovo 18 d. jau nagrinėjo Lietuvos Konstitucinis Teismas ir konstatavo, kad tarptautinės teisės saugomų grupių sąrašas yra išsamus ir į jį nėra įtrauktos socialinės ir politinės grupės.
Konstitucinis Teismas, išanalizavęs sovietų nusikaltimų Lietuvoje duomenis, konstatavo, kad sovietinis okupacinis režimas Lietuvos teritorijoje vykdė tarptautinius nusikaltimus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas apibrėžiami nusikaltimai žmoniškumui (civilių žudymas ir naikinimas, gyventojų deportavimas, įkalinimas, persekiojimas politiniais ir nacionaliniais motyvais ir kt.) ir karo nusikaltimai (tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, deportavimas, okupuotos teritorijos gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir kt.).
Kitaip tariant, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui.
Taip pat pažymėtina, kad jei toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz. jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą dėl politinių, nacionalinių ar religinių motyvų) nėra baustinas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas už nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus.
Šie Konstitucinio Teismo argumentai, išsakyti dar prieš Strasbūro teismo sprendimą, tampa itin aktualūs dabar. Tai reiškia du dalykus:
1) tiek prokuroras, tiek teismas, siekdamas nuteisti už genocidą asmenis, naikinusius Lietuvos žmones, turi išsamiau argumentuoti ir įrodinėti, kad socialinių, politinių grupių naikinimas buvo nuoseklus, sisteminis, pagrįstas aiškia metodika reikšmingos lietuvių tautos dalies (buvusių valstybės vadovų, kitų politikų, mokytojų, dvasininkų, verslininkų, ūkininkų ir panašiai) naikinimas turėjo aiškų tikslą pakirsti tautos genofondą ir taip įtakoti visos lietuvių tautos išlikimą. Tai įrodžius, neliktų abejonių, kad tokie veiksmai atitinka visuotinai pripažintus genocido požymius;
2) kitas kelias – Lietuvos gyventojų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą dėl politinių, nacionalinių ar religinių motyvų traktuoti kaip nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus ir teisti pagal visuotinai pripažintas teisės normas, netaikant senaties termino.
Stasys Šedbaras yra TS-LKD frakcijos narys, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas
