Turbūt ir vėl kaltas Seimas, kad ko nors nenuveikė? Ir dabar imasi veikti. Tą patį, kas jau nuveikta dar 2010 metais. Tuomet, po Kauno apygardos teismo teisėjo nužudymo ir vadinamųjų Garliavos įvykių, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo atliktas didelės apimties parlamentinis tyrimas, konstatuota, kad Kauno miesto ir rajono savivaldybių padaliniai, turėję ginti į įvykių sūkurį patekusio vaiko teises ir juo rūpintis, kratėsi savo elementarių pareigų ir it karštą bulvę mėtė atsakomybę vieni kitiems.
Minėto tyrimo išvadose buvo pasiūlyta, o Seimo nutarimu patvirtinta, kad vaiko teisių apsaugos organizavimas turi būti peržiūrėtas ir atskirtas nuo socialinių paslaugų teikimo – juk vaiko teisių apsauga turi būti vienoda visoje šalies teritorijoje.
Atsižvelgus į šiuos siūlymus tuomet buvo sudaryta darbo grupė, vadovaujama Seimo narės Vincės Vaidevutės Margevičienės, kuri dar 2011 m. parengė Vaiko teisių apsaugos institucijų pertvarkos koncepcijos projektą.
Vienas iš labai teisingų siūlymų buvo pakeisti Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos struktūrą, įsteigiant šios tarnybos teritorinius struktūrinius padalinius (skyrius).
Šią koncepciją Seimas patvirtino 2012 m. kovo 29 d. nutarimu. Tačiau joje nė su žiburiu nesurasime to, ką siūlė darbo grupėje dirbę specialistai. Vėl viskas ,,nuleidžiama“ savivaldybėms, o jos ten tegul sau kapstosi. Nepaisant to, šioje Koncepcijoje buvo ir nemažai teigiamų nuostatų. Tačiau juk niekas nepajudėjo iš vietos...
Kodėl? Pataupėme? O gal Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ar Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba pabijojo prisiimti papildomos atsakomybės?
2016 m. sausio mėnesį, po baisios tragedijos Kėdainiuose, kai vyras du vaikus įmetė į šulinį, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasiūlė steigti naują instituciją, kuri rūpintųsi vaiko teisių apsauga. Tada buvo minima, kad gal tai galėtų būti ir vaikų teisių apsaugos inspekcija, kuri galėtų ir padėti savivaldai, ir teikti metodologinę pagalbą, bet taip pat ir kontroliuoti.
Visuomenės informavimo priemonėse toks pasiūlymas buvo sutiktas su kažkokia ironija. Bet ar kas nors pasikeitė nuo to laiko? Sumažėjo ujamų, nelaimingų vaikų?
Suprantama, kad gal ir nereikia steigti naujos institucijos, tačiau būtina kuo greičiau grįžti prie vaiko teisių apsaugos sistemos struktūrinės reformos.
Tai, apie ką nenustojama kalbėti viešoje erdvėje – kaip apginti vaikus, kad jie artimiausioje aplinkoje jaustųsi saugūs – jau turėjo įvykti. Šiandien smurtaujančių šeimų vaikai jau būtų saugesni, ir gal nebetektų kalbėti apie paskutiniais metais įvykusias tragedijas. Tuo metu, kai klausiama, kur buvo valdžios institucijos, kad vaikai atsidūrė šulinyje, kai aiškinamasi, kaip galėjo taip nutikti, kad vaikas buvo priverstas žiemą pabėgti iš namų, norisi paklausti, kodėl nebuvo įgyvendinti minėti Seimo nutarimai?
Tereikėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai imtis darbo, ir šiandien, esu įsitikinęs, nebūtų minėtų tragedijų.
Juk tas darbas, kuris buvo reikalingas, kad tokie atvejai nesikartotų, kad jie būtų iš anksto prognozuojami, visas reikalingas įstatyminis darbas parlamente buvo atliktas.
Prezidentė taip pat jį palaimino. Numatytoji vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarka siekė suformuoti nuoseklią ir koordinuotą vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, užtikrinančią tinkamą vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą ir jų atstovavimą. Tereikėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai imtis darbo, ir šiandien, esu įsitikinęs, nebūtų minėtų tragedijų.
Ankstesnė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesiryžo įgyvendinti šios pertvarkos, suradusi įvairių motyvų. Keista, kad šiai institucijai tai pasirodė pernelyg sudėtinga, ir ji pasiūlė šiuo darbu užsiimti savivaldybėms, ką, beje, jos darė ir tebedaro, tik tragedijų nemažėja. O mes, parlamentarai, vėl svarstome iš naujo, ką ir kaip daryti, ieškodami kelių vaikų apsaugai, kuriuos jau anksčiau buvome suradę.
Nenoras veikti, mąstyti ir laiku protingais sprendimais užkirsti kelią smurtui prieš vaikus yra nesuprantamas ir nepateisinamas nei žmogiškuoju, nei valstybiniu aspektu. Nebent kas nors bandytų aiškinti, kad smurtui įtaką daro tautosaka. Juk taip mėgstame kartoti, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Ir pridėti, kad tai – liaudies išmintis.
Stasys Šedbaras yra Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas
