Stasys Tumėnas: Kai pasiklystame tarp politikos ir gramatikos, arba „Norą mesk per tvorą“

Liberalusis Seimo sparnas, ignoruodamas kalbininkus, jau atvėrė Pandoros skrynią – turime vadinamąjį trijų raidžių įstatymą, kuriuo, kaip atskleidė kolega Eugenijus Jovaiša, naudojasi jau ir „modernieji“ lietuviai, negalintys atsispirti raidės „x“ žavesiui. Ką gi, skubėkime ir jaunajai kartai parašykime, kad didaktinius ir pažintinius kūrinėlius XX a. pirmoje pusėje vaikams rašė Xaveras Sakalauskas-Wanagėlis.

Naujausias kalbos politikos vaisius – Seimo narės, Laisvės frakcijos atstovės Ievos Pakarklytės pasiūlytas „Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas“, kuriuo siekiama įteisinti atvejus, „kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia.“

Ši formuluotė, kaip atskleidė Lietuvių kalbos instituto (LKI) Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė, neturi nieko bendro su daryba: „Bet jeigu vyro pavardė yra Šarka ir moters siūloma pavardė bus Šarka, tai kokia čia yra daryba. Žodžių daryba čia šiuo atveju tikrai niekuo dėta, ir nėra ko ja prisidengti.“ Vyriškosios giminės perėmimas moteriai nėra daryba, o toks politikės siūlymas liudija, kad ir Seime kuo skubiau reikėtų surengti lietuvių kalbos gramatikos kursus.

Primintina, kad pagal galiojančius teisės aktus, t.y. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimą „Dėl moterų pavardžių rašymo“ (beje, patikslinančiai pakeistą VLKK 2023 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. N-1 (199), moterų pavardės daromos iš pamatinės vyriškos pavardės su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė; iš vyro pavardės su priesagomis -ienė, -(i)uvienė; pavardė iš vyriškos pavardės formos gali būti daroma su galūne -ė (tai išimtis). Valstybinė lietuvių kalbos komisija šį nutarimą ir jo pakeitimą priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 20 straipsniu, nustatančiu, be kita ko, kad ši institucija aprobuoja kalbos normas.

Taigi Lietuvoje, kaip ir visame margame pasaulyje, kalbos normas aprobuoja, kodifikuoja žodynuose, gramatikose, specialiuosiuose leidiniuose profesionalūs kalbininkai, o ne politikaI.Pastariesiems kyla pareiga laikytis Konstitucijos, įstatymų ir Konstitucinio Teismo oficialiosios doktrinos, pagal kurią, kaip parodė 2014 m. vasario 27 d. sprendimas, įstatymų leidėjas, spręsdamas valstybinės kalbos klausimus, turi gauti specialių (profesinių) žinių turinčių asmenų, įgaliotų institucijų oficialią išvadą, jis negali neatsižvelgti į gautas oficialias išvadas, ypač į Seimo patvirtintą VLKK oficialią išvadą, išdėstytą poziciją (siūlymus).

Verta įsiklausyti į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkės dr. Violetos Meiliūnaitės pastabą, kad nepateikus rimtų argumentų, neatlikus poreikio analizės, neatsižvelgus į visuomenės nuomonę, o įregistravus įstatymo projektą, turime situaciją: „Kalbos sistema, kuriai priklauso ir asmenvardžiai, įskaitant pavardes, staiga nustoja būti gramatikos objektas. Tai tampa politikos dalyku.“

Pritariu šiai minčiai, nes kitu atveju lietuvių kalbos gramatiką uzurpuoja politikai (jų pareigų trukmė priklauso nuo rinkėjų valios, bet iš principo tai laikinos pareigos), kurie gali užsinorėti rašyti, pavyzdžiui, ačių, ir tai bus įteisinta įstatymu... Taip mes griausime lietuvių kalbos gramatiką, švietimo sistemą, užauginsime jaunąją kartą, kuri vienos ministrės pavyzdžiu rašys, o galutinis rezultatas bus valstybinės kalbos, konstitucinės vertybės, paniekinimas. Ar mes to siekiame?

Iš tiesų laikas atsibusti, nusimesti liberalius marškinius ir įsivaizduojamąją lyčių diskriminaciją. Pavardės baigmuo, rodantis šeiminį santykį, yra istoriškai susiformavęs dalykas. Pritarčiau, kad reikia diskutuoti dėl pašaipų objektu tapusios galūnės -ė, t.y. laikas spręsti, ar nereikia atsisakyti įteisintos nepriesaginės lietuviškų moterų pavardžių darymo nuostatos, kai „tais atvejais, kai norima turėti (suteikti) pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardė iš vyriškos pavardės formos gali būti daroma su galūne -ė“. Tai išimtis, kuri gramatiškai galima, bet neaišku, ar būtina, nes sukelia painiavos vėjų („jei taip galima, kodėl kitaip –ne?“). Šiandien turime situaciją, kai, pavyzdžiui, iš pavardės Kregždė̃ negalime pasakyti, ar ją turi vyras, ar moteris.

Pavardės baigmuo, rodantis šeiminį santykį, yra istoriškai susiformavęs dalykas.

Jeigu sutinkame su pozicija, kad lietuves moteris diskriminuoja šeiminę padėtį atskleidžiančios pavardžių priesagos, turėtume klausti, ar lietuvių moterų nediskriminuoja pirminė VLKK nutarimo nuostata, kad „moterų pavardės daromos iš pamatinės vyriškos pavardės su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė.“

Kodėl iš pamatinės vyriškos pavardės? O jeigu kažkam nepatinka, kad apskritai galūnė -a rodo moteriškąją giminę, o galūnė -as – vyriškąją giminę? O jeigu trečiam / trečiai pyktį kelia tai, kad moterų pavardės su galūne -ė dažniausiai kirčiuojamos kamiene – kirčio vieta ir priegaidė sutampa su pamatinių vyrų pavardžių kamieno kirčio vieta ir priegaide? Atsakymas čia tėra vienas – noriu, nenoriu, patinka, nepatinka, gražu, negražu nėra mokslinis argumentas.

Politikės I.Pakarklytės siūloma išimtis mums sukurs situaciją, kai vienos šeimos nariai – vyras ir žmona – turės tą pačią pavardę – Varna, Šarka, Motuza, Smetona, Stundžia (skirtumas atsiras tik gramatinio derinimo metu). Vienadienė kalbos politika juk nepakeis Civilinio kodekso imperatyvios normos, kad „kiekvienam vaikui yra suteikiama tėvų pavardė.“ Pridėję du vaikus šeimoje turėsime keturias Varnas (nepažeisime juk vaikų teisės į pavardę!), o jaunoji karta mokykloje prakaituodama mėgins suprasti, kodėl „lietuvių kalbos daiktavardžiai turi 2 gimines: vyriškąją ir moteriškąją.

Daiktavardžių giminę parodo su jais derinamų būdvardžių (arba būdvardiškųjų žodžių) gimine kaitomos formos: (pvz., aukštas kalnas, graži gėlė).“ Be to, moterų pavardės su galūne -a keistai suartins apeliatyvus (bendrinius žodžius) ir tikrinius žodžius. Štai Lietuvoje fiksuojamos 107 vyrų pavardės VARNA. Priėmus teikiamą įstatymą tų šeimų vaikas sakys: ,,Mano mama yra Varna.“ Gražu... Taigi mes susiduriame su lietuvių kalbos gramatikos dėsniais, kurių negali pakeisti politikų ar atskirų piliečių norai.

Pastariesiems ir lietuvių kalbos feminizavimu užsiimantiems asmenims vertėtų susipažinti su Civiliniu kodeksu, kuriame aiškiai parašyta: „Abu sutuoktiniai turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė.“ Vadinasi, jeigu moterį diskriminuoja šeiminę padėtį atskleidžianti pavardės priesaga, ji gali pasilikti mergautinę pavardę, taip pat ji turi teisę pasirinkti dvigubą pavardę. Per daug liberalu?

Kolegės I.Pakarklytės siūlymas mus tolina nuo kokybiškos teisėkūros, nes lietuviškų moterų pavardžių darymo nuostatas pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus reglamentuoja minėtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimas. Tektų blaškytis tarp nutarimų ir įstatymų, nes Seimui priėmus I.Pakarklytės siūlymą, dalies lietuviškų moterų pavardžių darymą ir rašybą reglamentuotų įstatymas. Tokiu atveju susidurtume su iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiu reikalavimu (įtvirtintu oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje) įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos.

Įstatymų leidėjas turi laikytis ir sistemiškumo principo, reiškiančio, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, todėl keista, kad I.Pakarklytė, valdančiosios koalicijos atstovė, užmiršo garsųjį jau minėtą trijų raidžių įstatymą (už jį ji pati balsavo!), kurio 3 straipsnyje jau įteisintas pavardės skirtumas lyties pagrindu: „Sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį [išskirta – S. T.], išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus.“

Kaip ši teisės norma derėtų su siūlomu nauju teisiniu reguliavimu, kuris, kaip matėme, ardo lietuvių kalbos sistemą, prieštarauja teisėkūros principams, Konstitucinio Teismo sprendimui?

Įstatymo projekto iniciatorė nepateikė VLKK išvados, o šios pakeisti negali „specialisto išvada“ (nors ir žinomo kalbininko), kurioje, lietuviškų moterų pavardžių pasirinkimo po santuokos raidos galimybės siejamos ne tiek su lietuvių kalbos dėsniais, o kiek su besikeičiančio gyvenimo sociokultūriniais poreikiais.

Kolega dr. Antanas Smetona laisvai išranda kažką, kas yra „tarp tradicijos ir gramatikos“, bet tai jam nesutrukdo moksliškai suformuluoti išvadą: „[...] to, kas kalboje yra gramatiška ir sistemiška, geriau neliesti, nes nežinia, nuo kokios plytos pajudinimo sugrius visas kalbos rūmas, o tai, kas yra leksiška ir tik tradiciška, nesunkiai galima derinti prie besikeičiančio gyvenimo sociokultūrinių poreikių.“ Lietuvių kalbos leksikologijos atskyrimas nuo lietuvių kalbos sistemos bent jau man yra lingvistinė mįslė, o kartu ir atsakymas, nuo ko gali pradėti griūti visas lietuvių kalbos rūmas.

Subyrėjus kalbos sistemai ir atsisakius lyties kategorijos, kuri trumparegiškai matoma tik kaip įsivaizduojamas diskriminacinis pagrindas, mes sistemingai nueisime iki konstitucinių šeimos, santuokos, motinystės, tėvystės sąvokų ir sampratų. Taigi situacija yra žymiai rimtesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

O politikės ir kolegos kalbininko adoruojami visuomenės sociokultūriniai poreikiai yra / gali būti tokie įvairūs, kad mūsų piliečiui gali kilti noras iš viso atsisakyti pavardės ar vardą pakeisti „nickneimu“ ar raidžių, simbolių, ženklų kratiniu. Tautiečių išradingumą jau liudija vardiniai automobilių numerių ženklai, kurie dažnai verčia gūžtelėti pečiais ir galvoti, kur mus nuves tokia privačių norų išpildymo politika.

Siekis dar labiau liberalizuoti pavardžių sudarymo taisykles turi būti pagrįstas objektyviu reikalingumu, lietuvių kalbos gramatikos taisyklėmis, lietuviškų moterų pavardžių darymo nuostatomis, valstybinės kalbos – lietuvių kalbos – konstituciniu statusu, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimais. Neprošal būtų pri(si)minti ir tautosakoje įrašytą tautos išmintį, bylojančią, kad „norą mesk per tvorą“.