Regis, lietuviai kartais tampa baisesni ir tamsesni nei barbarai. Kultūros spardymas prasidėjo ne vakar ir ne užvakar, tai nuosekliai ir tyliai vykstanti egzekucija. Absurdiška, kai Lietuvos teatralai, negavę vietos kurti gimtojoje šalyje, priversti išvykti svetur, kur jų laukia išskėstomis rankomis. O tada jau plojame, kai jie nuskina kokį apdovanojimą, ir su pasididžiavimu sakome: „Jis – lietuvis.“
Kinas – tai daugiau nei plytų krūva, tačiau šis žingsnis yra pavojingas signalas.
Nacionalinis dramos teatras, kuris, regis, turėtų būtų svarbiausia scenos meno institucija, reprezentuojanti geriausius kūrėjus, pasirinko lengvesnį išlikimo būdą: bukinti tautą greitai vartojamu kultūriniu maistu. Todėl natūralu, kad daugelis patiki, kad jau Nacionaliniame dramos teatre tikrai mato Tikrąjį Teatrą. Deja, skambus vardas lieka tik vardas, kartais neturintis nieko bendra su turiniu. Taip gimsta iškreipta nuomonė apie nacionalines vertybes.
Naujausias spyris teko Menų spaustuvei, mat praėjusią savaitę buvo iškeltas hamletiškas klausimas: bus ar nebebus Menų spaustuvė Šiltadaržio gatvėje. Matyt, kažkam rekonstruotos patalpos pasirodė tikrai vertingos. Todėl miesto savivaldybėje vienas veikėjas pareiškė, kad reikėtų skelbti patalpų nuomos konkursą, klausdamas, kodėl Menų spaustuvei suteikiamos išskirtinės sąlygos, gal ir kiti kūrėjai norėtų tų patalpų. O gal vėliau paaiškėtų, kad visai ne kūrėjai jų norėtų, vis dėlto strategiškai idealioje vietoje didesnį pelną atneštų koks viešbutukas, o ne kultūros įstaiga. Pasirodo, labai paprasta drastiškai nušluoti tai, kas buvo atkakliai formuota kelerius metus.
Lietuvos kino studijos (LKS) griūtis įskaudino ne tik lietuviško kino legendas, kurios ten paliko gražiausius gyvenimo metus ir geriausius kūrinius. Tai skaudus smūgis visai kultūrai. Ir visa tai ne dėl pastato, kurį šiuo metu traiško buldozeriai. Kinas – tai daugiau nei plytų krūva, tačiau šis žingsnis yra pavojingas signalas. Kas žino kiek ir tikriausiai jau niekada nesužinos, kokia ir kur dingo ten saugota istorijos dalis. Reikia tikėtis, kad tonos neskaitmeninių kino juostų kažkur saugiai laukia naujų patalpų. LKS pastatas buvo tik simbolis, įprasminęs lietuviško kino pamatus. Tačiau iškyla klausimas: jei buvo galima privatizuoti LKS, tai tą patį galima padaryti su Operos ir baleto teatru, Nacionaliniu dramos teatru, o gal net naująja Nacionaline dailės galerija. Pažiūrėkite, kokie puikūs dangoraižiai ar naujas pramogų centras ten galėtų išdygti, kam tas menas tokiose gerose vietose? Ir iš tikrųjų likviduoti vieną iš šių įstaigų būtų taip paprasta, kad visi tik suuostų jau post factum. Taigi griūvantys pastatai dar nesugriauna kultūros, tik apnuogina valstybės požiūrį į ją.
Ironiška, kai žvalgomės į užsienį ieškodami autoritetų ir žavimės, kaip kitos tautos puoselėja savo kultūrą, o patys naikiname tuos kelis dalykus, kuriais galėtume didžiuotis. Tokie įvykiai užgrūdina, todėl, matyt, čia lietuviškas fenomenas, kai valstybės parklupdytas menininkas vis sugeba atsistoti ir žygiuoti toliau. Tačiau kaip sakė kino operatorius Algimantas Mikutėnas, ateinančios kartos to nesupras...
