Pagal sovietinę totalitarinę tradiciją, statutinėmis buvo laikomos visos sukarintos institucijos – policija (milicija), muitinė ir kitos valstybės saugumo funkciją įgyvendinusios struktūros buvo prilyginamos karinėms ir privalėjo laikytis atitinkamo statuto. Demokratinėje valstybėje Konstitucinė statutinės arba sukarintos tarnybos paskirtis susijusi su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis – valstybės sienos apsauga ir kontrole, viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir t.t. Statutinė valstybės tarnyba (išskyrus diplomatinę tarnybą) laikoma atskira sugriežtinta valstybės tarnybos rūšimi.
Konstitucinė tokių sukarintų tarnybų paskirtis lemia būtinybę jų veiklą organizuoti remiantis statutiniais santykiais.
Neretai dėl specialaus teisinio reguliavimo statutais ir specialiaisiais įstatymais, griežto hierarchinio pavaldumo statutinių santykių, specialių reikalavimų, socialinių ir kitų garantijų, specifinių įgaliojimų, grėsmės sveikatai ir gyvybei ir kt. aspektų statutinės arba sukarintos tarnybos klaidingai tapatinamos su karo tarnyba. Aiškindamas Konstitucijos 141 str. Lietuvos Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog sukarintos tarnybos negali būti tapatinamos su karinėmis krašto apsaugos sistemos institucijomis ir jų pareigūnai negali būti tapatinami su krašto apsaugos sistemos kariais, nes sukarintų tarnybų konstitucinė paskirtis yra susijusi ne tiek su valstybės gynimu nuo agresijos ir gynybos srities tarptautinių įsipareigojimų vykdymu, kiek su kitomis valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis.
Kita vertus, tokioms sukarintoms tarnyboms, be jų pagrindinių funkcijų, gali būti pavesta karo metu ginkluotosiose pajėgose ginti valstybę, padėti kariuomenei įgyvendinti kitus su valstybės gynyba ir jos tarptautiniais įsipareigojimais susijusius uždavinius. Taigi konstitucinė tokių sukarintų tarnybų paskirtis lemia būtinybę jų veiklą organizuoti remiantis statutiniais santykiais. Vadinasi, statutinės arba sukarintos tarnybos nepriskirtinos krašto apsaugos sistemai. Pirmoji pamokos dalis išaiškinta.
Atskyrus šias dvi tarnybas leiskite paklausti, kam priskirtumėte civilinę krašto apsaugos tarnybą? Pradėkime nuo to, jog šiuo metu Lietuvoje veikiančią statutinių tarnybų sistemą sudaro 7 statutinės tarnybos (FNTT, STT, Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos t.t.) iš kurių viena – Krašto apsaugos sistemos civilinė tarnyba. Civilinė krašto apsaugos tarnyba nustatyta tvarka atliekama krašto apsaugos sistemos institucijose, ES ar kitose institucijose, kai tarnybinėms funkcijoms atlikti nebūtina būti profesinės karo tarnybos kariu, tačiau reikia turėti specialių žinių ir patirties krašto apsaugos sistemoje, ir tarnybos specifikai ar atliekamoms funkcijoms būtini statutiniai santykiai. Manau pelnytai galime ją pavadinti Gudruoliu! Antroji pamokos dalis išaiškinta.
2004 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas priėmė nutarimą, jog policijos, vidaus tarnybos, saugumo tarnybos ir kitų statutinių valstybės institucijų, muitinės pareigūnų statusas turi būti diferencijuotas. Tai reiškia, jog kiekviena atskira statutinė tarnyba turi atskirus jų veiklą reglamentuojančius statutus ir Diplomatinės tarnybos įstatymą, nors iš tiesų statutinę tarnybą reglamentuoja dar keli įstatymai – Žvalgybos, Valstybės sienos apsaugos ir Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos (taip, tas pats, kuris reglamentuoja ir karo tarnybą) įstatymai. Tiesa, statutuose, kurie skirti nustatyti statutinių valstybės tarnautojų statusą, nėra normų, kurios leistų aiškiai atskirti statutinį valstybės tarnautoją, turintį statusą, nuo tokio statuso neturinčio valstybės tarnautojo.
Ir toliau remkimės svarbiausiu šalies įstatymu – Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas ypatingas tarnybos atlikimo režimas (tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos. Ar daug statutinei tarnybų būdingų bruožų Jums primena karo tarnybą? Trečioji pamokos dalis išaiškinta. Na gerai, bent jau stengtasi išaiškinti.
Taigi pabaigai, svarbiausi šios dienos pamokos aspektai – statutinė valstybės tarnyba, atsižvelgiant į jos paskirtį ir funkcijas negali būti tapatinama su karo tarnyba. Lygiai taip pat statutiniai valstybės tarnautojai, arba kitaip – pareigūnai, negali būti tapatinami su kariais. Tai reiškia, jog plačiai paplitęs įprotis karį (ar su visa derama pagarba – karininką) pavadinti statutiniu yra klaidingas. Statutinis valstybės tarnautojas – pareigūnas, atliekantis statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Tiesa, reikia nepamiršti, jog statutinių tarnybų sistemai priskiriami civiliai statutiniai krašto apsaugos valstybės tarnautojai. Susipainiojote? Na gerai, pradėkime pamoką nuo pradžių.
Svajūnė Ungurytė-Ragauskienė yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo fakulteto vadybos krypties doktorantė
