Dūminėse kaimo pirkiose lietuviai gyveno iki pat XIX amžiaus pabaigos ir tuo kėlė juoką vokiečiams bei švedams, nes pastarosios šalys seniai naudojosi kamino teikiamais patogumais. Norisi tikėti, kad šį kartą greičiau įveiksime savo baimes ir eisime paskui Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris pripažino, kad tabako dūmų tarša ir kvapai pažeidžia teisę į būsto neliečiamybę, užkerta kelią netrukdomai naudotis privačios nuosavybės patogumais. Teismų praktika leidžia apsiginti nuo būsto neliečiamybę pažeidinėjančių rūkančių kaimynų patvirtinus tik du faktus: (a) ieškovas yra būsto savininkas; (b) savininkui trukdoma naudotis namų patogumais dėl į juos patenkančių tabako dūmų taršos ir kvapų.
Skaičiuojama, kad skundų dėl priverstinio pasyvaus rūkymo yra labai daug ir jie vieni dažniausių. Skundų gausa leidžia manyti, kad mūsų visuomenei trūksta empatijos ir atsakomybės. Kai rūkantys nepaiso nerūkančių teisės į sveikatos ir gyvybės apsaugą, turime suteikti įrankius, kelti visuomenės kultūrą padedant įsijausti į aplinkinių jausmus ir išgyvenimus, peržiūrėti galiojančias teisės normas.
Dėl atjautos trūkumo rašomi skundai verčia ieškoti sprendimų ir konflikto ištakų per psichologiją ir sociologiją. Žmonėms nėra svetimi bendruomeniniai santykiai, o pasiaukojimas dėl bendruomenės yra tikrai plačiai paplitusi savybė. Visgi, išpopuliarėjus individualumo kultui, dažnai pamirštama, kad kolektyvinės pastangos atneša didžiausią pridėtinę vertę. Gebėjimas peržengti egoistinius poreikius sudarant kolektyvinius susitarimus, kuriant įstatymus ir siekis aukotis dėl bendro tikslo bei aukštesnės būties tampa reikšminga paskata visuomenės raidai. Priešingų charakteristikų visuomenėje individualumą lydi vienišumas, susvetimėjimas, menkavertiškumas, atsiranda sąlygos, kuriose neatsižvelgiama į kito fizines bei dvasines kančias ir viešpataujama silpnesniojo sąskaita. Tokie elgesio modeliai veda į laisvės atsisakymą ir leidžia vystytis autoritariniams santykiams.
Atrodo, toks įprastas dalykas, kaip rūkymas šalia nėščios moters, vaiko ar kaimyno praviro lango nėra verti mūsų dėmesio, tačiau jie slepia daug gilesnius ir skaudžius dalykus. Baugina dar Z.Baumano, L.Donskio aprašytas „moralinis aklumas“, slepiamas po materialinių vertybių skraiste. Pradėję viešai kelti pasyvaus rūkymo klausimą iš karto buvome apkaltinti, neva pažeisime teisę į nuosavybę, nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino priešingai – būtent rūkantieji pažeidžia kaimynų teises į nuosavybę. O kur dar sveikatos ir gyvybės saugojimo problema?
Tad kodėl geografiškai nuo kaimynų esame nutolę vos kelis šimtus kilometrų, o moralėje taip skiriamės? Tai atviras kausimas. Estai ir latviai klausimų dėl tabako kontrolės nebekelia. Jie sutarė dėl tam tikrų rūkymo ribų šalia daugiabučių namų ir tai nesukėlė jokios isterijos ar baimės. Nėra sunku suprasti, kad tokie ženklai, kaip pirmenybę nurodantis kelio ženklas, yra puikus privalomo reguliavimo (draudimo) pavyzdys: aiškus, suprantamas ir padedantis gyventojams judėti. Demokratinėje santvarkoje įstatymai ir jų kūryba leidžia stabilizuoti visuomenines sistemas ir suteikia piliečiams teises bei įrankius apsiginti nuo autoritarinio, sociopatinio elgesio apraiškų ar tiesiog patogiai gyventi. Demokratija – tai ne akla daugumos valdžia, tai sistema, kur dauguma gina kenčiančios, nuskriaustos mažumos teises ir pagrindines laisves.
Gal šiose prielaidose ir slypi atsakymas į mano iškeltą klausimą?
Apie dūmines Vilniaus gyventojų pirkias juokaudami vokiečiai sakydavo, kad visi šio miesto žmonės akli, nes dūmai išgraužė jiems akis. Šiais laikais tos dūminės pirkios iki šiol užsilikusios mūsų piliečių galvose. Vis dar manoma, kad nėra aukščiausių vertybių, kurias galima racionaliai pagrįsti, o jų individuali moralė yra aukščiau visuomenės. Jie nesidrovi tyčiotis iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pabrėžiančios valstybės vaidmenį siekiant apsaugoti demokratinės visuomenės gyventojų sveikatą, dorovę, jų teises ir laisves bei viešąją tvarką, šalies ekonominės gerovės interesus.
Lietuvoje žmonės, politikai, išdrįstantys ginti dorovę, mažinti alkoholio prieinamumą, vaistų kainas ar saugoti vaikus nuo kenksmingų tabako dūmų greitai ir be sąžinės graužaties pavadinami naujaisiais „teroristais“ ar sulyginami su vaikų žudikais. Laisvoje ir sąmoningoje visuomenėje toks elgesys bei tokie epitetai būtų iš karto pasmerkti. Lietuvoje to neišgirsime, tad ką tai liudija apie mūsų medijas? Ar čia tinka „takiojo blogio“ sąvoka, kai prisidengiama visuomenės interesais, o išties visuomenę stengiamasi kontroliuoti manipuliuojant jos vaizduote, kai kultūroje įgalinamas greitas, paviršutiniškas mąstymas ir visose sferose naikinami etiniai santykiai, pakeičiant juos pragmatiškais, techniškais ir nieko nereiškiančiais, nes viskas aplinkui tik rinka. Taip mąstantieji nepastebi, kaip niekinamos neparankios galios žaidimams visuomenės grupės, neigiama valstybės atsakomybė ir jos teisė apsaugoti piliečius nuo nesiliaujančios žmogaus teisių infliacijos. Pavyzdžiui – M.Garbačiauskaitės-Budrienės komentaras „Apie Lietuvą, naująjį valstietišką ISIS padalinį“.
Vis dar manoma, kad nėra aukščiausių vertybių, kurias galima racionaliai pagrįsti, o jų individuali moralė yra aukščiau visuomenės.
Be demokratinių valstybių žmogus nebus apsaugotas nuo nuvertėjimo, todėl svarbu nuolatos ugdyti kritinį mąstymą ir kalbėti priežastis, kurios iškreipia objektyvią tikrovę ir pakeičia ją regimybėmis. Šiandien dėl mūsų visuomenėje veikiančio gynybinės racionalizacijos mechanizmo ignoruojama konstruktyvi argumentacija ir pateisinami iracionalūs poelgiai, kurie dažnai persipina su ekstremizmo požymiais:
-
Prisidengiant ekonominio kriterijaus atributais, pavyzdžiui, nekilnojamuoju turtu, bandoma pateisinti autoritarinio ir ekstremistinio elgesio formas. Teigiama, neva turtas suteikia galią apriboti nerūkančiųjų teises ir naikinti aplinkinių sveikatą skleidžiant kenksmingus tabako dūmus. Neigiamas Europos Žmogaus Teisių Teismo autoritetas, kuris yra pripažinęs teisę į neužterštą būstą.
-
Įrodinėjant prielaidas, kad individualios moralinės normos turi pirmenybę prieš visuotinai pripažintas teises, neigiama pozityvi laisvė, kuri leidžia žmonėms dėl meilės ir bendradarbiavimo neprarasti savo individualumo ir išlikti unikaliems bei autonomiškiems nenutraukiant ryšio su visuomene.
-
Bandant pateisinti priklausomybes ir žalingą elgesį neigiama valstybė, teisė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, pabrėžianti demokratinių valstybių vaidmenį bei atsakomybę ginant visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesus, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.
-
Siekiant išlaikyti tarpusavyje susijusių įmonių pelningumą, kurios uždirba iš žalingo visuomenės elgesio, imamasi psichologinių metodų. Žmones stengiamasi paveikti per jų instinktyvias baimes ir emocijas, naudojamos tikrovę iškraipančios konstrukcijos: pramogos, klaidingos politikų pasisakymų interpretacijos ar net jų niekinimas. Taip bandoma paneigti atsakingos politikos autoritetą, paremtą skirtingų nuomonių dialogo metu priimtais sprendimais, kuriančiais visuomenės pažangą.
Atsakomybės vengimas ir tikrovės neigimas
„Sprinter tyrimų“ atliktos apklausos duomenys rodo, kad daugiau nei pusė gyventojų pritartų sekti kaimyninių šalių pavyzdžiu ir išplėsti nerūkymo erdvių sąrašą. Džiugu, kad reikšminga dalis visuomenės yra racionalaus mąstymo, atsižvelgia į duomenų mokslo argumentus ir supranta papildomų ribojimų rūkantiesiems reikalingumą.
Rūkymas yra sunkiai įveikiama priklausomybė, kuria dažniau serga žemesnes pajamas gaunantys asmenys. Lietuvos nelygybės rodikliai tokie kaip Gini koeficientas ar Robino Hudo indeksas (Robin Hood index) vieni didžiausi ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Rūkydami žmonės bando pašalinti įvairias psichologines įtampas. Nesugebėdami jų įveikti jie yra priversti išsisukinėti nuo atsakomybės dėl rūkymo padarinių ir ignoruoti tikrovę. Gyvenant didelės socialinės atskirties aplinkoje, dalis visuomenės neišvengiamai nenorės pokyčių, nes skurdas nubrėžia aiškias ribas ir įkalina žmones nerime – galimas reikalavimas namo administratoriams įrengti vėdinimo sistemas asocijuosis ne su galimybe užsitikrinti kokybiškesnes gyvenimo sąlygas, o su papildomomis išlaidomis. Nenorėdami patirti naujų psichologinių įtampų policijos atstovai gali neigti modernių technologijų galimybes fiksuoti rūkymo faktus, o rūkantieji teisinti ydas, skurdžią aplinką ir kultūrą. Norinti išvengti kompromisų žmonių dalis priversta ginti menką nomologinę vertę turinčią socialinę aplinką (t.y mokslo logika nepagrįstą aplinką) ir savo vertybes grįsti magišku mąstymų, kuris leidžia žmogui nejausti atsakomybės (plačiau – V.Tismaneanu „Išsivadavimo fantazijos“, p. 84).
Susilpnėjus atsakomybės jausmui, mąstymo galiai ir sukilus imlumui iracionaliai įtakai bei padidėjus racionalių argumentų nepakantumui avantiūristai ir pakvaišėliai gali lengvai manipuliuoti visuomenės valia ir silpninti valstybę, kurti įsivaizduojamas laisvosios rinkos bendruomenes ir individualios sėkmės kultus.
Kenksmingos aplinkos racionalizacija ir pateisinimas
Vienas iš psichologinės gynybos būdu yra racionalizacija. Tai neteisinga argumentacija, kuri leidžia paaiškinti iracionalius poelgius ir tuo pačiu pasiteisinti prieš save ir kitus bei išlaikyti iliuzijas (plačiau – A.Perminas, A.Goštautas; A.Endriulaitienė „Asmenybė ir sveikata“, p.25.). Nuo jų mus saugo piliečių sukurtos demokratinės institucijos, kurios yra pajėgios kovoti su ekonomine galia piktnaudžiaujančiomis ir bet kokia kaina pelno siekiančiomis organizacijomis, tačiau Liberalios utopijos siekiančios kompanijos žmonių sąmonę susisiaurina iki to, kad gyvenimas pradedamas vertinti tik per momentinės ekonominės vertės prizmę, pamirštant jo kokybę ir demokratines vertybes (plačiau – J.A.Schumpeter, „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija“, p. 284).
Gyvenimo kokybės užtikrinimui Jungtinių Tautų organizacija yra sukūrusi Darnaus vystymosi strategiją, kuri apima 17 tikslų ir 169 uždavinius bei daugiau nei 200 rodiklių jiems pasiekti. Pavyzdžiui, Vakarų Europos miestų ir sostinių veikime galime rasti praktikų su taikomais draudimais dyzeliniu kuru varomam transportui, nes švarus oras ir gyventojų sveikata yra svarbiau už dyzelinių automobilių gamintojų pelnus. Tuo tarpu Lietuva, dažnai pasikliaujanti kraštutinės, radikalios austrų ekonomikos mokyklos atstovų mitais vėluoja į civilizacijos traukinį – jos sostinėje plečiamas dyzelinių autobusų parkas, dėl to miestas lieka pasmerktas ir toliau likti su dūminės trobos ir skurdo kultūros atributais, nes elektra varomas visuomeninis transportas lieka pamirštas. Ko gero, jis yra mažiau patrauklus investuotojams – potencialiems viešųjų paslaugų privatizuotojams, todėl nesulaukia Vilnių užvaldžiusių kvazilyderių dėmesio, kurių veikla grįsta savanos, t. y. dar iki akmens amžiaus susiformavusiais, principais – kovoti tik dėl „sponsorių“ pelno ir jų išlikimo. Tačiau civilizuotų miestų valdytojai, turėtų gebėti derinti įvairių mieste veikiančių socialinių grupių interesus ir rūpintis tokiomis sritimis, kaip sveikatos ekonomika, kuri reikalauja ilgalaikės strategijos pagrįstos daugybės kintamųjų vertinimu.
Gaila, bet dar nesame sukūrę humaniškumo indekso vertinimo metodikos, bet tikiuosi sulaukti tos dienos, kai kiekvienas įstatymas ir biurokratų veikla turės atsižvelgti į poveikį humaniškumui.
Visuomenės sveikata ir teisėkūra
Sveika visuomenė gali atsisakyti šiuolaikinės realybės neatitinkančių įstatymų ir kurti naujus. Ji yra atvira augimui, įsijungusi į dabartį ir norinti tikrinti ar ji teisinga. Piliečių galią ir teises ginantys įstatymai yra demokratijos garantas, kuris apsaugo žmones nuo tų, kurie praradę empatijos gebėjimą ir atitrūkę nuo realybės žaloja aplinkinius. Jie atlieka tiek reguliuojamąją, tiek visuomenės švietimo bei informavimo funkcijas ir yra teisinės tvarkos pagrindas – orientacinė sistema, kuri padeda piliečiams išsaugoti demokratines institucijas, kai į jas kėsinasi asmenys bandantys aplinkiniams žalingą elgesį pateisinti neteisingais konceptais ir idėjomis.
Sprendžiant skirtingų interesų grupių konfliktus teisinis reglamentavimas yra pirmas įrankis, kuris padeda rasti abi puses tenkinančius sprendimus nepažeidžiant moralės normų. Neabejoju, jeigu rūkymo ribojimo įstatymas būtų aptarinėjimas remiantis humaniškumo principais, tai tie, kurie šiandien bando pateisinti rūkymą prie nėščių moterų, vaikų ir kaimynų barbarų reputaciją užsitarnautų ilgam, nes jų veikimas netelpa nei į sąžinės, nei į gėdos kultūros rėmus. Gaila, bet dar nesame sukūrę humaniškumo indekso vertinimo metodikos, bet tikiuosi sulaukti tos dienos, kai kiekvienas įstatymas ir biurokratų veikla turės atsižvelgti į poveikį humaniškumui.
Šiandien visus sveiko proto žmones kviečiu išdrįsti pasakyti – taip negali būti, kai valdininkai skandiną miestą dyzeliu varomu autobusų dūmuose, ar teigia, kad rūkymas šalia vaiko nėra fizinis smurtas, kai visuomenės interesai pamirštami dėl nekilnojamo turto ar medienos pramonės pelnų, kai tyčiojamasi iš sveiko proto ir racionalių argumentų. Netylėkime nors savo virtuvėje, ar šalia kolegos, kai matome takiojo blogio klastą (apie tai plačiau – Z.Baumano ir L.Donskio knygoje „Takusis blogis“).
Tadas Jonaitis yra sociologas.
