Po euro įvedimo Lietuvos ir kitų ES valstybių kainų bei atlyginimų skirtumas tapo kaip niekada akivaizdus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinio darbo užmokesčio dydis Lietuvoje siekia 714 eurų neatskaičius mokesčių.
Dažnas dirbantysis negali atsistebėti uždirbąs mažiau ne tik už Vakarų Europos gyventojus, bet ir estus. Tad kada ir ar apskritai Lietuva nustos būti mažų atlyginimų šalimi, o vidutinis atlyginimas per ateinantį dešimtetį padvigubės, taip mūsų visuomenę priartindamas prie vakariečiams įprastų gyvenimo standartų? Atsakymas priklauso nuo kelių sąlygų.
Kodėl Lietuva yra mažų atlyginimų šalis?
Trumpam sugrįžkime į 1995-uosius. Ar pamenate kiek uždirbdavote prieš dvidešimt metų? Turbūt retas iš mūsų susimąsto, kad tuo metu Lietuvos dirbančiųjų vidutinis atlyginimas buvo net septyniskart mažesnis nei šiandien. Įspūdingais tempais vykusio vidutinio atlyginimo augimo nesustabdė net 1998-ųjų Rusijos ekonominė krizė.
Ar pamenate kiek uždirbdavote prieš dvidešimt metų? Turbūt retas iš mūsų susimąsto, kad tuo metu Lietuvos dirbančiųjų vidutinis atlyginimas buvo net septyniskart mažesnis nei šiandien.
Nuo 2004-ųjų, kuomet Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare, per dešimt metų vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje išaugo net du kartus.
Jau dabar matau surauktus dalies skaitytojų antakius – jeigu atlyginimai augo taip sparčiai, kodėl uždirbame mažiau už kolegas Estijoje ir per paskutinąją ekonominę krizę labiausiai nukentėjusius latvius?
Prieš lyginant Lietuvos ir kitų šalių vidutinį atlyginimą visų pirma reikia įvertinti du faktorius: prekių ir paslaugų kainų lygį bei šešėlinės ekonomikos mastą šalyje. Žvelgiant į kitas ES šalis – Didžiąją Britaniją, Švedija, Suomiją ar netgi dvi Baltijos seses – gana aiškiai matyti, kad Lietuva vis dar išlieka mažų kainų šalimi.
Vilniečio patiriamos išlaidos pragyvenimui yra maždaug 20 procentų mažesnės nei Talino ar Rygos gyventojo. O lygintis su Šiaurės šalimis ar Didžiąja Britanija šiuo metu vargu ar verta: Stokholmo ar Helsinkio gyventojo pragyvenimo išlaidos už vilniečio didesnės bemaž 70 procentų, Londono – net du su puse karto. Prekių ir paslaugų kainų lygių skirtumai paaiškina dalį atlyginimų lygių skirtumų.
Šešėlinė ekonomika, o tiksliau neoficialiai „vokeliuose” gaunama pajamų dalis, gerokai iškreipia oficialią vidutinio atlyginimo Lietuvoje statistiką. Įvertinus „vokeliuose” gaunamus atlyginimus ar atlyginimų priedus, apskaičiuota, kad vidutinis atlyginimas neatskaičius mokesčių Lietuvoje siekia 880 eurų per mėnesį.
Tačiau tenka pripažinti, kad net ir 880 eurų siekiantis vidutinis atlyginimas Lietuvoje, kur kainos yra žemesnės, yra gerokai mažesnis, nei tikisi ES gyvenantis ir vidurinei klasei priklausantis lietuvis.
Net ir atsižvelgus į prekių ir paslaugų kainų skirtumus tarp Lietuvos ir Estijos, paaiškėja, kad Estijoje vidutinis darbo užmokestis yra penktadaliu didesnis už lietuviškąjį. Šis skirtumas iš dalies atsiranda ir dėl didesnį vaidmenį nei Lietuvoje vaidinančių užsienio kapitalo įmonių Estijos ekonomikoje. Mat tokios įmonės nėra linkusios su darbuotojais atsiskaityti nelegaliai.
Kaip padvigubinti vidutinį darbo užmokestį?
Kad du vaikus Lietuvoje auginančių sutuoktinių pora gyventų orų europietišką gyvenimą (gaunamų pajamų užtektų ne tik būtiniausioms išlaidoms, bet ir mokslui, kultūrai, kelionėms, pramogoms bei taupymui), šiandien tėvai kartu per mėnesį turėtų uždirbti ne mažiau 2300 eurų neatskaičius mokesčių.
O tai šiuo metu yra 30 procentų daugiau nei realios vidutinės dviejų dirbančių tėvų pajamos Lietuvoje.
Įvertinus tai, kad ES mastu laikui bėgant prekių ir paslaugų kainos auga, galima daryti prielaidą, kad per ateinančius dešimt metų Lietuvoje kainų lygis kils maždaug trečdaliu. Todėl, norint užtikrinti orų europietišką gyvenimą keturių asmenų šeimai, 2025 metais jai per mėnesį reikės uždirbti maždaug 3000 eurų neatskaičius mokesčių.
Kitaip tariant, po dešimtmečio vienas vaikų turintis darbuotojas turėtų uždirbti dvigubai daugiau nei šiandien – 1500 eurų neatskaičius mokesčių.
Kitaip tariant, po dešimtmečio vienas vaikų turintis darbuotojas turėtų uždirbti dvigubai daugiau nei šiandien – 1500 eurų neatskaičius mokesčių.
Tik pasiekus tokį vidutinį darbo užmokestį bus galima rimčiau kalbėti apie materialinio Lietuvos visuomenės gerbūvio priartėjimą prie vakarietiškų standartų.
Per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje padvigubėjus atlyginimams kyla natūralus klausimas – ar pavyks šį pasiekimą pakartoti ir kaip tai padarysime?
Atsakymas susideda iš kelių dalių. Vidutinį darbo užmokestį per ateinantį dešimtmetį padvigubinti galintys veiksniai reikalauja sutelktų Lietuvos dirbančiųjų, darbo vietas kuriančiųjų ir įstatymų leidėjų pastangų.
Sėkmingus tokių pastangų pavyzdžius matome bent dviejose ES šalyse -– Estijoje, kurioje vidutiniai atlyginimai pastaruosius penkerius metus kasmet augo po 5 procentus ir dabar siekia 1000 eurų, ir socialinės partnerystės susitarimą 1987 metais įgyvendinusioje Airijoje, kurioje dešimt metų atlyginimai kilo po beveik 5 procentus.
Kad Lietuvoje būtų galima pasiekti norimą atlyginimų augimo tempą, reikalingas laipsniškas, maždaug penkių procentų kasmet, darbuotojų produktyvumo augimas, neoficialiai „vokeliuose” gaunamų pajamų išskaidrinimas ir laiku priimti toliaregiški politiniai sprendimai.
Pirmasis ir svarbiausias šių sprendimų – protingas darbo jėgos apmokestinimo mažinimas. Tikslingai mažinant darbo mokesčius būtų galima pakirsti „vokelių ekonomikos” šaknis ir kartu verslininkams sudaryti sąlygas steigti daugiau gerai ir legaliai apmokamų darbo vietų.
Su darbo užmokesčiu sietinas mokesčių mažinimas, protingai veikiant, gali padėti spręsti ne vieną šalies ekonomikai ilgalaikėje perspektyvoje kylantį iššūkį. Pavyzdžiui, sprendžiant demografines problemas, gausesnių šeimų gaunamoms pajamoms reikėtų taikyti didesnius neapmokestinamų pajamų dydžius.
Tokiu būdu šeimos nebūtų dotuojamos iš valstybės biudžeto, bet savo reikmėms gautų didesnę pajamų dalį – realią galimybę ir paskatą auginti daugiau vaikų.
Tikslingai mažinant darbo mokesčius būtų galima pakirsti „vokelių ekonomikos” šaknis ir kartu verslininkams sudaryti sąlygas steigti daugiau gerai ir legaliai apmokamų darbo vietų.
Antra, šešėlinės ekonomikos dalis pastebimai mažėtų iš pagrindų pakeitus sovietinės okupacijos laikus menantį darbo kodeksą.
Darbuotojų įdarbinimo ir išlaikymo sąlygos bei sąnaudos darbdavius skatina samdyti darbuotojus „šešėlyje” bei vengti mokesčių mokėjimo. Todėl tegalima palinkėti sėkmės dabartinės Vyriausybės vadovui bandant įgyvendinti jau du dešimtmečius stringančią darbo santykių reformą.
Trečia, reikalingas tinkamų sąlygų užtikrinimas aukštos pridėtinės vertės darbo vietų, naujų startuolių kūrimuisi, mokslo išradimų komercializavimui, tai įgalinančio rizikos kapitalo pritraukimui ir t.t.
Reikia ne tik tęsti Andriaus Kubiliaus Vyriausybės pradėtus darbus, bet ir pagaliau ryžtis socialinio draudimo sistemos reformai. Ją įvykdžius, būtų sukurtas logiškesnis ryšys tarp apdraustojo įmokų ir išmokų, sumažėtų šalies ekonomikai ypač vertingų darbo vietų kūrimo kaštai. Kaip žinia, kiekviena itin gerai apmokama darbo vieta šalyje kuria papildomas darbo vietas.
Kalbant apie priemones darbo našumui didinti, svarbu suprasti, kad darbo našumas yra ne tik prekės pagaminimo per kuo mažesnį laiką lygtis, bet ir pridėtinės vertės kūrimo klausimas.
Dažnai kokybe nenusileidžiantys lietuviški gaminiai neturi žinomų prekės ženklų ir negali konkuruoti su vakarietiškais „brandais”. Dėl šios priežasties Lietuvos gamintojai savo prekes gerai žinomoms Vakarų kompanijoms priversti parduoti už nedidelę galutinės prekės kainos dalį. Akivaizdu, kad tai galiausiai lemia ir mažesnius šias prekes gaminančių darbuotojų atlyginimus.
Galiausiai reikia nuo pigaus politikų populizmo išlaisvinti ir minimalaus atlyginimo kėlimo klausimą. Užuot naudojus MMA kaip politinių reitingų kėlimo įrankį, minimalaus mėnesio atlyginimo dydį galima susieti su vidutinio atlyginimo dydžiu, leidžiant jam automatiškai kisti pagal realias darbo rinkos sąlygas, reguliariai ir nuspėjamai.
Tik įstatymiškai susiejus minimalų darbo užmokestį su vidutiniu atlyginimu valstybėje bus išvengta nepagrįsto ir sunkiai prognozuojamo politikų kišimosi į darbo rinką.
Tik įstatymiškai susiejus minimalų darbo užmokestį su vidutiniu atlyginimu valstybėje bus išvengta nepagrįsto ir sunkiai prognozuojamo politikų kišimosi į darbo rinką.
Tokiu būdu sumažės rizikų verslui – verslo aplinka taps stabilesnė ir labiau prognozuojama. Šie pokyčiai savo ruožtu verslininkams suteiks papildomų paskatų investuoti Lietuvoje čia kuriant naujas, geriau apmokamas darbo vietas.
Vidutinio atlyginimo padvigubėjimas per dešimtmetį yra realus tikslas. Ar jo pavyks pasiekti, priklauso ne tik nuo visų mūsų noro sąžiningai dirbti, mokytis ir tobulėti, bet ir nuo naujas darbo vietas kuriančių verslininkų sėkmės.
Galiausiai šio uždavinio sprendimas taip pat nemaža dalimi priklausys ir nuo politinių lyderių, Seimo bei Vyriausybės sprendimų išmintingumo.
