Iš statistinių duomenų ir asmeninių liudijimų akivaizdu, kad mūsų šalyje fiksuojamas formalus ūkio augimas nepasiekia didelės dalies Lietuvos gyventojų. Todėl šiandien beveik kas penktas Lietuvos žmogus yra atsidūręs už skurdo ribos.
Lėšų stoką šiandien jaučia kas trečias Lietuvos gyventojas. Be to, daugiau nei pusė šalies gyventojų negalėtų apmokėti 200 eurų viršijančių nenumatytų išlaidų. Skurstančiais žmonėmis laikytini ir gyvenantieji labai mažo intensyvumo namų ūkiuose (dirbama mažiau nei 20 proc. darbo laiko). Apie penktadalis Lietuvos žmonių kas antrą dieną negali sau leisti valgyti mėsos ar žuvies.
Ironiška, tačiau Lietuvą valdant kairiųjų vyriausybei, mūsų šalyje socialinio teisingumo trūksta kaip niekad.
Šiame kontekste bene didžiausia tragedija galime laikyti faktą, kad dalis iš skurstančiųjų ar balansuojančių ties socialinės atskirties praraja nėra asocialūs, tinginiai, ar taurelės mėgėjai. Neretu atveju tai – sąžiningi ir darbštūs žmonės, aplinkybių nustumti į materialinės gerovės paraštes. Dėl negalios, žlugdančios socialinės aplinkos, nedarnios šeimos, prasto išsilavinimo, sunkumų spėti su darbo rinkos pokyčiais ar paprasčiausiai netinkamos gyvenamosios vietovės – šie žmonės yra patekę į skurdo akligatvį.
Ironiška, tačiau Lietuvą valdant kairiųjų vyriausybei, mūsų šalyje socialinio teisingumo trūksta kaip niekad. Šiandien penktadalio turtingiausių ir penktadalio skurdžiausių dirbančių Lietuvos gyventojų pajamos skiriasi net 5,5 karto.
Pasaulio banko atlikto tyrimo duomenimis, pagal pajamų nelygybę esame 4-oji šalis visoje Europos Sąjungoje. Niūrūs perspėjimai apie socioekonomines problemas Lietuvą pasiekia ir iš kitų autoritetingų tarptautinių institucijų – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei Europos Komisijos.
Priešingai nei kairieji, netikiu valstybės galimybėmis išspręsti visas žmonių problemas už juos pačius. Net jei tai ir būtų įmanoma, jokia pagalba iš viršaus negalėtų pakeisti asmeninės iniciatyvos bei atsakomybės už save atnešamos naudos. Tačiau esu tvirtai įsitikinęs – valstybė kaip viena didelė bendruomenė privalo užtikrinti lygias galimybes visiems savo piliečiams. Tai – vienas kertinių teisingumo valstybėje pamatų.
Tam, kad būtų pradėtos spręsti pamatinės skurdo priežastys, būtina gerai suvokti ne tik jas pačias, bet ir pasirinkti adekvačias kovos su socialine atskirtimi priemones. Nelaimei, pernelyg dažnai politikai nueina lengviausiu keliu – priima sprendimus, orientuotus tik į pagrindinių žmogiškųjų poreikių tenkinimą. Dažnai apsiribojama įvairių „minimumų didinimu“ ir pašalpų dalyba užuot pasiūlius tikrą žmogaus orumo, motyvacijos ir asmeninės atsakomybės negniuždančią pagalbą.
Pagalba socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams
Veiksminga skurdo įveikimo strategija turėtų prasidėti ten, kur žmogus įgauna pirmuosius gebėjimus ir pradeda formuotis kaip asmenybė – šeimoje.
Šiandien pernelyg daug vaikų yra patekę į uždarą skurdo ratą – situaciją, kai gimę ir augantys socialinės rizikos šeimoje bei negavę reikalingos pagalbos, jie yra pasmerkti ateityje kartoti savo tėvų klaidas. Likimus traiškantį skurdo ratą turėtų pastebėti ir padėti išardyti bendruomenės, kuriose gyvena tokios šeimos. Pirmiausia – tokiose bendruomenėse dirbantys profesionalūs socialiniai darbuotojai.
Valstybė privalo investuoti į socialinių darbuotojų tinklo realius pajėgumus. Viena svarbiausių problemų, su kuria susiduria su rizikos šeimomis dirbantys profesionalai, – itin siauras pagalbos tokioms šeimoms priemonių arsenalas.
Atėjo metas keisti valstybės požiūrį į socialines išmokas. Mums vertėtų rimtai svarstyti perėjimą prie sąlyginių socialinių išmokų sistemos Lietuvoje.
Tinkamos metodikos, kaip elgtis vienu ar kitu atveju stoka, realios pagalbos vaikui priemonių (apart paėmimo iš šeimos) trūkumas reiškia, kad nuoširdžiai padėti norintis socialinis darbuotojas šiandien dažnu atveju tegali tik konstatuoti faktus. Taip pat turime parengti daugiau šiam darbui tinkamų ir geriau apmokamų socialinių darbuotojų. Tokiais darbuotojais, pavyzdžiui, galėtų pasirinkti tapti ilgametę darbo patirtį su vaikais turintys į pensiją išėję mokytojai.
Atėjo metas keisti valstybės požiūrį į socialines išmokas. Suaugusieji socialinės rizikos šeimose valstybės gaunamą paramą dažnai panaudoja ne šeimos, o asmeniniams interesams tenkinti. Todėl mums vertėtų rimtai svarstyti perėjimą prie sąlyginių socialinių išmokų sistemos Lietuvoje.
Šioje sistemoje svarbiausią vaidmenį vaidintų jau minėti bendruomenių socialiniai darbuotojai. Jų užduotis būtų stebėti, ar valstybės paramą gaunančioje šeimoje nėra svaiginamasi, ar tokioje šeimoje augantys vaikai nepatiria fizinio, seksualinio ar psichologinio smurto, ar šie vaikai lanko mokyklą.
Jeigu visi iš anksto nustatyti kriterijai būtų tenkinami, valstybė skirtų maksimalią finansinę pagalbą. Kitu atveju būtų pradedamas procesas vaikui apsaugoti, o valstybės teikiama pagalba būtų apribota ir pakeista kitomis formomis, tuo pačiu netinkamai besielgiančius suaugusiuosius motyvuojant keisti savo elgseną.
Kokybiškas švietimas – kelias iš skurdo spąstų
Prastas išsilavinimas dažnai yra kelias į skurdžią ateitį. Prastą išsilavinimą (pirmiausia – mokykloje) gavę žmonės ateityje stokoja ne tik visiems reikalingų žinių, bet gebėjimų mokytis, bendrauti, analizuoti ir kūrybiškai spręsti gyvenime sutinkamas problemas.
Kitaip tariant, gero mokyklinio išsilavinimo trūkumas reiškia, kad visapusiškai augti ir tobulėti kaip asmenybė galėjęs vaikas tapo stichiškai gyvenime susiklosčiusių aplinkybių auklėtiniu. Retsykiais tos aplinkybės susiklosto palankiai, tačiau daug labiau tikėtina, kad įvyks priešingai.
Prastas išsilavinimas, deja, šiandien yra nemažos dalies Lietuvos moksleivių kasdienybė. Šia prasme nepasisekė ne tik socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams, bet ir visiems gyvenantiems atokiau nuo didmiesčių (kuriuose – dauguma geriausių mokyklų), turintiems ypatingų poreikių ar užaugusiems nepasiturinčiose šeimose.
Visiems jiems labai nepasisekė, nes valstybė nesugeba (o gal nenori?) įgyvendinti savo piliečiams duoto pažado – sudaryti lygias ir nei vieno neišskiriančias galimybes gyventi gerą gyvenimą.
Todėl Lietuva privalo skirti savo dėmesį ir lėšas, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas kiekvienam jo siekiančiam. Kad ir kur Lietuvoje jis begyventų, kad ir iš kokio socialinio sluoksnio jis būtų kilęs. Tam reikia gerai apgalvotos ir kruopščiai parengtos bendrojo ugdymo pertvarkos.
Šios pertvarkos rėmuose reikėtų naujai pažvelgti į mokyklą – jos vadovų skyrimo tvarką (apsaugoti nuo politikų daromos įtakos), mokytojų rengimą (nemokamos pedagoginio magistro studijos visuose universitetuose), ugdymo programas (labiau pasitikėti mokytojais leidžiant jiems formuoti ugdymo turinį), mokymo metodikas (individualizuoti pagal vaikų gebėjimus) ir moksleivių mobilumą (sudaryti galimybes patogiai ir nemokamai pasiekti geras mokyklas).
Kad neskurstų norintys ir galintys dirbti
XXI-ajame amžiuje dalį dabartinių darbuotojų pakeis robotai ar automatinės kompiuterinės sistemos. Šį neišvengiamą progresą galima laikyti tiek prakeiksmu, tiek ir galimybe. Tačiau aišku viena – vykstančių pokyčių išvengti nepavyks, laimės tie, kurie greičiausiai prie jų prisitaikys. Todėl kiekvienas iš mūsų turi pasiruošti ateityje ne vieną ir ne du kartus pakeisti savo profesiją.
Nors iš Lietuvos dirbančiųjų robotai dar nepradėjo masiškai paveržinėti darbo vietų, ilgalaikio (struktūrinio) nedarbo reiškinys mūsų šaliai yra itin būdingas. Struktūrinis nedarbas, atsirandantis iš dalies darbuotojų kvalifikacijos neatitikimo realiems darbo rinkos poreikiams, šiandien yra viena svarbiausių skurdo Lietuvoje priežasčių. Darbingo amžiaus žmonių skurdas yra ypač opi problema – jis ne tik gniuždo žmogiškąjį orumą, tačiau ir iš esmės pakerta tikėjimą valstybe, teisingumu bei asmenine iniciatyva.
Reikia užtikrinti galimybę greitai ir veiksmingai pakeisti profesiją į paklausią rinkoje bei sukurti realią konkurenciją dėl dirbančiojo. Tai galime pasiekti regionų centruose pritraukdami daugiau naujas darbo vietas kuriančių investuotojų.
Realiausias būdas nuo skurdo apsaugoti dirbančiuosius – stiprinti jų pozicijas darbo rinkoje. Tam reikia užtikrinti galimybę greitai ir veiksmingai pakeisti profesiją į paklausią rinkoje bei sukurti realią konkurenciją dėl dirbančiojo. Tai galime pasiekti regionų centruose pritraukdami daugiau naujas darbo vietas kuriančių investuotojų.
Deja, mūsų šalyje vis dar neegzistuoja veiksnus aktyvios socialinės apsaugos tinklas, užtikrinantis, kad darbo netekęs žmogus būtų kuo greičiau (ne ilgiau nei po pusmečio nedarbo) sugrąžintas į darbo rinką.
Darbo biržos modeliu paremta perkvalifikavimo sistema šiuo metu siūlo tik formalią pagalbą bedarbiui – abejotinos kokybės mokymus. O ir šie mokymai dažnai faktiškai tampa orientuoti į kvalifikacijos neturinčius, motyvacijos stokojančius ir todėl priverstinai Darbo biržos slenkstį minančius etatinius bedarbius.
Abejotina, ar tokia neefektyviai veikianti Darbo birža apskritai kam nors reikalinga. Todėl būtina iš esmės permąstyti visą valstybės pagalbos darbo netekusiems žmonėms sistemą. Verta pradėti nuo klausimo, kodėl įdarbinimas ir profesinis perkvalifikavimas šiuo metu priskirti socialinės apsaugos sričiai, tarsi darbas būtų viešoji paslauga. Nesuprantama ir tai, kodėl Darbo birža Lietuvoje iki šiol išlaiko savo veiklos monopolį, nors akivaizdu, kad ši sistema nepasiteisino. Lietuva turėtų sekti Vakarų valstybių – JAV, Australijos, Nyderlandų – keliu ir didžiają dalį funkcijų, mūsų šalyje atliekamų Darbo biržos, patikėti rinkai.
***
Per pastaruosius du dešimtmečius skurdo lygis Lietuvoje taip ir nesumažėjo. Į šį faktą galima reaguoti dvejopai.
Galima ir ateinančius dvidešimt metų tvirtinti, kad skurdo problema yra amžina ir neišsprendžiama. Kad nuo nepritekliaus kenčiantys žmonės gyvena kažkur anapus. Kad galimybių gyventi kitaip neturėję yra kažkuo prastesni už laimėjusius gyvenimo loterijoje.
Arba galima į savo valstybę ir savo bendrapiliečius pažvelgti nauju viltingu žvilgsniu. Suprasti, kad nėra „mes” ir „jūs”. Kad šiandien sėkmingam žmogui rytoj pačiam gali prireikti pagalbos. Kad vieno iš mūsų nesėkmė – galimybė kitiems parodyti, jog savų nelaimėje nepaliekame.
Tadas Langaitis yra TS-LKD kandidatas Seimo rinkimuose
