Pieno produktų kaina gegužę Europos Sąjungoje (ES) buvo žemiausia per pastaruosius septynerius metus. Dabar ji jau kyla. Vidutinė sviesto kaina Vokietijoje per tris vasaros mėnesius padidėjo labai smarkiai ir rugpjūtį buvo net didesnė negu tuo pat metu pernai ar užpernai.
Lietuvoje vidutinė žaliavinio pieno supirkimo kaina liepą truputį padidėjo, palyginti su birželiu, ir nors rugpjūčio mėnesio duomenys dar nepaskelbti, nėra abejonių, kad kaina buvo aukštesnė negu liepą. Įdomu ir tai, kad dažniausiai liepą ir rugpjūtį dėl sezoniškumo pieno supirkimo kaina mažėja, bet šiais metais ji kinta priešingai, o tai palankus ženklas ūkiams.
Žaliavinio pieno Europoje superkama mažiau
Pieno, kaip ir daugelio kitų žaliavų, sektorius yra cikliškas, o kainų pokyčiai reguliariai kartojasi kas keletą metų. Paskutinė prieš šį pieno sunkmetį kainų krizė buvo 2009 metais, kai vidutinė natūralaus žaliavinio pieno supirkimo kaina Lietuvoje tų metų liepą nusirito iki 153,1 euro už toną.
Kad ir kaip skaudu dėl suprastėjusios socialinės tokių ūkių padėties, ištikus krizei, mažėja nedidelių ūkių skaičius, o pats pieno sektorius tampa efektyvesnis.
Per ciklo piką 2013 metų liepą kaina išaugo iki 292,5 euro už toną. Šių metų liepą vidutinė kaina vėl nusirito iki 169,6 euro už toną ir atitiko žemiausią 2009 metų kainą. Šio užsitęsusio pieno sektoriaus nuosmukio priežastys tokios pat kaip ir ankstesniais metais – perteklinė žaliavinio pieno pasiūla pasaulyje, kuriai didelę įtaką turėjo specifinis šio ciklo pieno gamybos kvotų ES panaikinimas ir Rusijos sprendimas riboti pieno produktų importą. Kaip ir anksčiau, pieno gamybos perteklių turi panaikinti sumažėsianti pieno gamyba ir greičiau augsianti paklausa.
Pieno ūkių savininkams blogi laikai buvo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Praėjusią savaitę Prancūzijos ūkininkai blokavo pieno gamybos milžinės „Lactalis“ centrinę būstinę reikalaudami didesnių pieno supirkimo kainų, nes kainos jau seniai nuostolingos. Visgi panašu, kad Europoje lūžis jau įvyko.
Metinis žaliavinio pieno supirkimo pokytis ES pastaraisiais mėnesiais jau buvo neigiamas. Panašūs pokyčiai ir Baltijos šalyse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje pieno liepą supirkta 3,5–4 proc. mažiau negu prieš metus. Be to, ES netrukus patvirtins paramos sąlygas ūkiams nusprendusiems savanoriškai sumažinti pieno gamybą. Pieno gamyba nebedidėja ir tokiose svarbiose pieno produktų eksporto šalyse kaip Naujoji Zelandija ir Australija.
Pieno ūkiai ir toliau didėja
Suprantama, kad Lietuvoje smunkančios žaliavinio pieno supirkimo kainos trumpuoju laikotarpiu turi didesnę neigiamą įtaką, nes mūsų šalyje palyginti daug nedidelių pieno gamyba besiverčiančių ūkių.
Kad ir kaip skaudu dėl suprastėjusios socialinės tokių ūkių padėties, ištikus krizei, mažėja nedidelių ūkių skaičius, o pats pieno sektorius tampa efektyvesnis. Pavyzdžiui, Lietuvoje birželį buvo beveik 52 tūkst. pieno ūkių, kurie laikė 300 tūkst. karvių.
Per metus ūkių skaičius sumažėjo 11 proc., o karvių skaičius – 5,2 procento. Kaip ir anksčiau, labiausiai traukėsi mažųjų ūkių skaičius. Beje, tokie pat kaip ir Lietuvos pieno sektoriuje pokyčiai vyksta ir kitose ES šalyse. Lenkijoje karvių skaičius per pastaruosius penkerius metus sumažėjo tiek pat kaip ir Lietuvoje – 16 procentų.
Pieno perdirbėjai vėl didina investicijas
Lietuvos pieno perdirbimo įmonių vadovai greitai reaguoja į pokyčius, todėl pastarasis pieno sektoriaus nuosmukis ir pasitraukimas iš Rusijos rinkos, nepaisant nuostolių, nesustabdė įmonių investicijų, kurios vėl auga – stengiamasi pritaikyti gamybą naujoms eksporto rinkoms ir didinti darbo našumą.
Nebestebina tokių gaminių ir tokių kiekių kaip 640 tonų „Mozzarella“ sūrio eksportas į Pietų Korėją. Nuo rugpjūčio nebeliko gaminių eksporto į Kiniją apribojimų, tad bus įdomu stebėti eksporto pokyčius į šią šalį.
Tiesa, kol kas tik nedaugeliui pieno produktų prekės ženklų pavyko įsitvirtinti užsienio rinkose, tad ir toliau industriniai pieno gaminiai, tokie kaip išrūgos ar pieno milteliai, ir sūris bei sviestas, patenkantys į kitos šalies mažmeninę rinką ne su Lietuvos įmonių prekės ženklu, sudaro didžiausią eksportuojamų produktų dalį, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl žaliavinio pieno supirkimo kaina Lietuvoje vis dar yra žema, palyginti su kaina kitose ES valstybėse.
Beje, nuo vasaros pradžios kylant pieno produktų kainoms, eksportuojančios pieno perdirbimo įmonėms jau antrą pusmetį turėtų pasiekti geresnį pelningumą.
Dėl didelių atsargų kainos didės lėčiau
Pieno produktų atsargos Europoje ir pasaulyje yra istoriškai labai didelės, todėl sunku tikėtis, jog pieno produktų kainos išlaikys gana smarkų augimą.
Daug kas priklausys ir nuo to, kaip keisis žaliavinio pieno gamyba Europoje artimiausiais mėnesiais, nes jeigu ji dar mažės, tai darys teigiamą įtaką pieno produktų kainai eksporto rinkose. Atsižvelgiant į pastarųjų trijų mėnesių tendencijas ir tai, kad artimiausiu metu laukia teigiami kainų pokyčiai, jau drąsiau galima teigti, kad bent kuriam laikui padėtis ir Lietuvos pieno sektoriuje turėtų gerėti.
Tadas Povilauskas yra SEB banko vyriausiasis analitikas
