Sekų mėgėjai ir neigiantys atsitiktinumus galėtų prognozuoti, jog nauja finansų krizė Lietuvai smogs 2018 metų spalį. Tokių neaiškiomis tendencijomis besiremiančių prognozių netrūksta, tačiau kur kas konstruktyviau suprasti, ar Lietuva yra pasirengusi išorės iššūkiams ir kokios grėsmės realiausios.
Viskas prasideda nuo pernelyg padidėjusio pasitikėjimo ateitimi
Ekonomikos disbalansų šaknys dažnai vienodos – viskas prasideda nuo pernelyg padidėjusio gyventojų, verslo, valdžios pasitikėjimo ateitimi ir susiformuojančios nuomonės, kad šįkart viskas bus kitaip. Žmonių noras vis labiau rizikuoti ir daugiau uždirbti naudojant daugiau skolinto kapitalo sukuria įvairių turto klasių burbulus, kurie vieną dieną sprogsta, prasideda panika, persimetanti į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Akivaizdu, kad po 2008 metų finansų krizės pradėta atidžiau stebėti ir vertinti tokius finansų sistemos ir visos ekonomikos plėtros riziką didinančius veiksnius.
Labai spartus namų ūkių ir įmonių skolų augimas, milžiniškas einamosios sąskaitos deficitas, nepagrįstas nekilnojamojo turto kainų šuolis, darbo našumo augimo atsilikimas nuo darbo užmokesčio didėjimo ir valdžios vykdyta procikliška politika ekonomikos perkaitimo metu yra dažniausiai nurodomi svarbiausi veiksniai, kurie 2008 metais perspėjo apie Lietuvos ekonomikos nepasiruošimą išoriniams šokams. Šiandien iš šių veiksnių didžiausią įtampą kelia darbo našumo ir algų augimo neatitikimas bei tebeaugantis noras investuoti nekilnojamojo turto (NT) rinkoje.
Lietuvos įmonių skola tebėra mažiausia ES
Gyventojų ir įmonių skolos augimas pastaruoju metu neturėtų gąsdinti, o įmonės galėtų skolintis netgi daugiau, atsižvelgdamos į dabartinę ekonomikos plėtros stadiją (Lietuvos įmonių skola tebėra mažiausia ES). Finansinių įstaigų suteiktų paskolų gyventojams portfelis rugpjūčio pabaigoje buvo 7,6 proc., įmonėms – tik 1,7 proc. didesnis negu prieš metus. Paskolų NT vystymo ir statybų įmonėms dalis bendrame paskolų įmonėms portfelyje pastaraisiais metais mažėjo. Finansų sektoriaus priklausomybė nuo finansavimosi šaltinių užsienyje per dešimtmetį labai sumažėjo, o šalyje išduotų paskolų suma atitinka vidaus rinkoje pritrauktų indėlių sumą.
Einamosios sąskaitos deficitas 2017 metų pirmą pusmetį buvo 2 proc. šalies BVP. Nors balansas vis dar neigiamas, deficitas yra daug mažesnis negu 2004–2008 metais, kai jis buvo maždaug 7 proc. BVP. Mažesnis deficitas rodo, kad mažiau pinigų palieka Lietuvą ir kad mūsų įsipareigojimai užsieniui auga ne taip sparčiai. Balansas pagerėjo ne tik dėl pastaraisiais metais augusio prekių ir paslaugų eksporto, bet ir dėl lėčiau didėjusio importo, nes žmonių vartojimas labiau atitiko realias jų galimybes.
Būsto kaina Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus vidutiniškai didėjo 5 proc. Būsto įperkamumo galimybės dėl išaugusių pajamų per dešimtmetį Lietuvoje smarkiai pagerėjo. Dėl padidėjusios būsto pasiūlos (ypač Vilniuje) artimiausiu metu turėtų sulėtėti ar net sustoti kainų augimas. Kur kas didesnę riziką kelia komercinio NT rinka, kurioje kainos pasiekė prieškrizinį lygį, o spekuliatyvaus kapitalo daugėja.
Situacija, kai darbo jėgos sąnaudos 2004–2008 m. laikotarpiu augo daug sparčiau negu darbo našumas, kartojasi. Viena vertus, galima sutikti, kad Lietuvoje darbuotojo pajamų dalis visame šalies pajamų katile iškart po krizės buvo viena mažiausių ES, tačiau dabar taip nebėra ir grėsmė šalies eksporto konkurencingumui yra gana reali. Investicijos į darbo našumo didinimą ir žmonių kvalifikacijos kėlimą yra pagrindinės priemonės, kurios paskatintų tvarų Lietuvos ekonomikos augimą.
Lietuvos ekonomika yra geriau pasirengusi atremti grėsmes
Reikėtų sutikti, kad dabar Lietuvos ekonomika yra geriau pasirengusi atremti išorės neigiamus veiksnius negu prieš dešimtmetį, tačiau, suprantama, kad nuo jų ji visiškai nėra izoliuota. Disbalansų pasaulio ekonomikoje yra nemažai, tačiau kurie iš jų ir kada tiksliai sukels realią grėsmę, pasakyti niekas negali. Daugelio grėsmių būna išvengiama, jos atitolinamos, tad tik kai kurios iš jų sukelia krizę. Vienas iš svarbiausių nežinomųjų daugumai pasaulio valstybių – kokia bus centrinių bankų skatinamosios pinigų politikos atitraukimo ir palūkanų didėjimo įtaka ekonomikai. Istoriškai mažos palūkanų normos darė ir tebedaro įtaką ne tik finansinio, bet ir nekilnojamojo turto brangimui daugelyje šalių.
Be to, vis labiau didėja alternatyvių rizikingų investicijų paklausa. Vienas iš arčiau Lietuvos esančių nerimo šaltinių yra Švedijos nekilnojamojo turto rinka: ten ankstesniais metais sparčiai augusios būsto paskolos ir būsto kainos turėtų nustoti didėjusios, tad reikia stebėti, kokią įtaką šie pokyčiai darys Švedijos finansų sistemai. Na, o mažiausiai prognozuojama rizika yra susijusi su geopolitiniais įvykiais: karinis konfliktas, kuris įtrauktų bet kurią išsivysčiusią valstybę, galėtų staiga padidinti atsargumo poreikį finansų rinkose.
Lietuva išorės finansinių krizių išvengti negali, tačiau visi turime būti pasiruošę sušvelninti jos padarinius, veiksmų planą ir santaupų, kurios padėtų lengviau pergyventi krizių sukeliamus ekonomikos sunkmečius.
Tadas Povilauskas yra SEB banko vyriausiasis analitikas.
