Pagalbos mastą apskaičiuoti apytiksliai nesunku. Lietuvoje kredito įstaigų suteiktų būsto paskolų likutis vasario pabaigoje buvo 8,6 mlrd. eurų, vidutinė tokių paskolų likučio realioji trukmė, įvertinus amortizaciją, yra maždaug 10 metų, o pagal pasirašytą moratoriumą privatiems klientams būsto paskolų įmokas galima atidėti iki vienų metų. Būsto paskolų savininkams, maksimaliai pasinaudojus kreditų įstaigų siūloma priemone, atidėtų įmokų suma siektų daugiau negu 800 mln. eurų.
Vartojimo paskolų ir lizingo portfelio vertė analogišku metu buvo beveik 2 mlrd. eurų. Šių paskolų likučio trukmė yra daug trumpesnė negu būsto paskolų – maždaug 4 metai, o įmokas pagal moratoriumą galima atidėti iki pusmečio, todėl atidėtų įmokų vertė maksimaliai galėtų siekti apie 250 mln. eurų.
Žinoma, ne visi namų ūkiai, turintys paskolų ar lizingą, patyrė finansinių nuostolių dėl koronaviruso protrūkio. Ir ne visi net patyrę jų norės naudotis bankų suteikta galimybe atidėti paskolos įmokas.
Atidėjus paskolos ar lizingo įmokų mokėjimą reikės dengti palūkanas, o atidedant įmokų mokėjimą ir nekeičiant kitų paskolos sąlygų palūkanų marža nėra peržiūrima.
Kiek iš tiesų bus pasinaudota šia potencialia pagalba, labiausiai priklausys nuo to, kaip elgsis darbdaviai gegužę ir birželį – jeigu jie nematys galimybių artimiausiu metu grįžti į normalesnę veiklos apimtį, atleidimai ir darbo užmokesčio mažinimai įgaus didelį pagreitį. Todėl ši galimybė gyventojams, turintiems paskolų ir patyrusiems ar dar patirsiantiems finansinių problemų, padės jausti saugiau ir susikoncentruoti kitur – į naujo darbo paiešką, mokymąsi ar kitas veiklas.
Lietuvos banko duomenys rodo, kad būsto paskolas turinčių namų ūkių vidutinės darbo pajamos buvo didesnės negu vidutinis darbo užmokestis šalyje. Dėl koronaviruso protrūkio pirmiausiai su finansinėmis problemomis susidūrė apgyvendinimo, maitinimo, renginių organizavimo, prekybos ir transporto sektorių darbuotojai, kurių vidutinė mėnesio alga yra mažesnė negu šalies vidurkis ir kurie nėra pagrindiniai būsto paskolų turėtojai.
Lietuvoje būsto paskolas turi maždaug 200 tūkst., arba apie 15 proc., visų namų ūkių. Šis santykis būtų gerokai didesnis, jeigu pažvelgtume į 25–55 metų gyventojų grupę – šių namų ūkių paskolos sudaro 90 proc. visų būsto paskolų. Namų ūkiui, ypač ką tik paėmusiam paskolą, būsto paskolos išlaidos yra didžiausios ir dažnu atveju sudaro apie ketvirtadalį visų išlaidų, todėl nenuostabu, kad bet kokie pajamų praradimai, ypač neturint santaupų, verčia gyventojus atsisakyti kitų išlaidų norint padengti būsto paskolos įmoką. Todėl sudėtingu metu daugiau pinigų, liekančių vartojimo reikmėms, padeda ekonomikai greičiau judėti link įprastos padėties.
Labiausiai pažeidžiami dabar tampa tie gyventojai, kurie gyvena nuomojame būste ir patiria finansinių sunkumų dėl koronaviruso protrūkio sukeltų ekonomikos problemų. Įvairios apklausos rodo, kad apie 10 proc. namų ūkių gyvena nuomojamame būste, už kurį moka rinkos kainą. Tikėtina, kad vidutinės nuomininkų pajamos yra mažesnės negu būsto paskolų turėtojų pajamos ir kad jie labiau nukentėjo ir dar nukentės per artimiausius mėnesius.
Nuomininkai yra palikti vieni tiesiogiai derėtis su nuomotoju, ką daryti, jeigu netekus darbo ar sumažėjus darbo pajamoms yra sudėtinga mokėti nuomos įmoką. Turbūt padėtį švelnina tik tai, kad smarkiai sumažėjus trumpalaikei būsto nuomos pasiūlai ir apskritai būsto nuomininkų mokumui rinkoje nuomotojų noras tartis turėjo padidėti. Todėl viena iš tokių susitarimo šalutinių rinkai siunčiamų žinučių, kuri nėra nei gera, nei bloga, – turėti nuosavą būstą gavus paskolą trumpalaikės krizės metu gali būti naudingiau negu nuomotis būstą, nes susitarti su kredito įstaiga gali būti lengviau negu su nuomotoju.
Labiausiai pažeidžiami dabar tampa tie gyventojai, kurie gyvena nuomojame būste ir patiria finansinių sunkumų dėl koronaviruso protrūkio sukeltų ekonomikos problemų.
Atidėjus paskolos ar lizingo įmokų mokėjimą reikės dengti palūkanas, o atidedant įmokų mokėjimą ir nekeičiant kitų paskolos sąlygų palūkanų marža nėra peržiūrima. Tačiau gyventojai neturėtų pamiršti, kad palūkanos priklauso ne tik nuo maržos, bet ir nuo EURIBOR palūkanų normų, kurios pastarosiomis savaitėmis, nors ir liko neigiamos, tačiau padidėjo. Tai, kad, nepaisant centrinių bankų pastangų įlieti kiek įmanoma daugiau pinigų į rinką ir išlaikyti likvidumą, ilgesnio laikotarpio EURIBOR palūkanų norma padidėjo, rodo labai didelį pinigų poreikį rinkoje ir didesnį nepasitikėjimą skolinantis tarp pačių bankų. Logiška tikėtis, kad EURIBOR palūkanų normos turėtų nustoti augusios ir pradėti kristi, tačiau vėlgi situacija priklausys nuo to, kaip pasaulio ekonomikai pavyks atsistoti ant kojų artimiausiais mėnesiais.
Tadas Povilauskas yra SEB banko ekonomistas.