Antai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, per pastaruosius metus būsto kainos Lietuvoje išaugo kone dvigubai daugiau nei visoje euro zonoje.
Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) nusprendė ant žaizdos rūgšties užpilti – sumažinti jaunoms šeimoms teikiamos finansinės paramos būstui įsigyti dydį ir sugriežtinti paramos teikimo tvarką.
-
Vyriausybė – už mažesnę paramą jaunų šeimų pirmajam būstui
-
Didmiestyje jauniems žmonėms būstą įsigyti vis sunkiau: išeitis – regionai
-
NT pirkėjams – prasčiausias laikas nuo 2010-ųjų: išgali nusipirkti vis mažesnį būstą
-
Subsidija būstui, apie kurią veikiausiai nežinojote: galima gauti iki 30 proc. kredito sumos
Kai supranti, kad būsto rinka Lietuvoje patyrė visišką fiasko, toks paramos karpymas atrodo kaip gan žiaurus elgesys.
Juk, ekspertų teigimu, vidutines pajamas gaunančios šeimos už būsto įmokas jau atiduoda nebepakeliamą – didesnę nei 30 proc. – savo pajamų dalį.
Tuo tarpu būsto pardavimai didmiesčiuose tiesiog atsitrenkė į sieną: štai Vilniuje šis rodiklis per metus krito net 86 proc.
Tad ko, dar labiau mažindama būsto prieinamumą, iš tikrųjų siekia konservatorių į postą deleguota ministrė Monika Navickienė?
Reikia suprasti, kad paramos būstui karpymas puikiausiai atliepia Lietuvos konservatorius ir liberalus vienijantį požiūrį į būsto rinką, kurį galima būtų apibūdinti maždaug taip: tegyvuoja džiunglių kapitalizmas.
Kitaip tariant, daroma viskas, kad nekilnojamojo turto rinka būtų pelninga vystytojams ir turto savininkams, o ne stogo virš galvos ieškantiems gyventojams.
Ir tai, kaip žinia, valdantiesiems puikiai sekasi: Lietuvoje veikiančios nekilnojamojo turto bendrovės pastaruoju metu fiksavo tokius aukštus pelnus, kad leisti kainų, net sustojus pirkimams, jos nesiruošia.
Visa tai – įmanoma dėl to, kad mūsų šalyje, skirtingai nei daugelyje ES šalių, valstybė ir savivaldybės visiškai nedalyvauja būsto rinkos formavime.
Mūsų šalyje praktiškai neegzistuoja municipalinis būstas, nes savivaldybės nėra skatinamos didinti būsto prieinamumą ir vykdyti ekonominės klasės municipalinio būsto statybos programas.
Tačiau grįžkime prie SADM keičiamos tvarkos: kaip ji paveiks jaunų žmonių galimybes įsigyti būstą?
Reikia prisiminti, kad jau praeitų metų biudžete Vyriausybė sugebėjo keturis kartus sumažinti paramą būstą perkančioms šeimoms.
Šis sprendimas dalį ilgai finansinės paskatos laukusių žmonių tiesiog išmetė ant ledo.
Tačiau SADM ir čia nesustojo – nusprendė ir pačią paramos teikimo tvarką sugriežtinti.
Taigi, paramai skirtas pinigų kiekis buvo sumažintas, o teikimo sąlygos buvo sugriežtintos, siekiant susiaurinti paramą gaunančių žmonių ratą.
Atrodytų, kad tai – akivaizdūs įrodymai, jog SADM siekia pamažu sužlugdyti paramos būstui teikimo sistemą.
Tačiau SADM viceministras Martynas Šiurkus taip nemano.
Jo teigimu, šie sprendimai „sudarys aiškesnes ir palankesnes sąlygas jaunoms šeimoms gauti finansinę paskatą“.
Atsiprašau, viceministre, tačiau iš kokio medžio jūs iškritote?
Atsiprašau, viceministre, tačiau iš kokio medžio jūs iškritote?
Jūs mažinate finansinei paramai skiriamą pinigų kiekį, siaurinate gavėjų kiekį ir tuo pat metu sakote, kad tai – palankesnės sąlygos.
Sveiki atvykę į SADM kuriamą kreivų veidrodžių karalystę, kurioje paramos karpymas yra pateikiamas kaip paramos didinimas.
Ką dar pasakys viceministras M.Šiurkus? Kad juoda yra balta, o šlapia yra sausa?
Matyt, SADM vadovybei yra truputį gėda pripažinti, kad jų priimami sprendimai žlugdo jaunų šeimų galimybes turėti stogą virš galvos, todėl jie pasirinko įžūliai manipuliuoti.
Išties keista skaityti antraštes, kuriose kalbama apie griežtinamą tvarką, o straipsniuose cituojamas viceministras M.Šiurkus kalba apie palankesnių sąlygų sudarymą.
Kažkokia šizofrenija. Gal būtų paprasčiau komunikuoti, jei SADM atstovai tiesiog sakytų tiesą?
Pasižiūrėjus giliau į SADM paramos būstui teikimo tvarkos pakeitimus plaukai stoja piestu.
Pasirodo, kad finansinės paramos būstui reikia tik toms šeimoms, kurios gyvena regionuose.
Taigi SADM kuria paralelinę realybę, kurioje visi miestuose gyvenantys žmonės yra kažkokie turčiai.
Norėtųsi priminti M.Navickienei, kad šeimos keliasi gyventi ten, kur randa darbą.
Paprastai darbo vietų yra daugiau miestuose, todėl būtent ten šeimos ir kuria savo gyvenimus.
Pabrėžiame: parama turėtų būti skiriama pagal poreikį, o ne pagal atsitiktinius geografinius apribojimus.
Jeigu M.Navickienė tikrai nori iš paramos gavėjų gretų eliminuoti visas didmiesčiuose gyvenančias šeimas, SADM turėtų tiesiog pripažinti, kad keičiamos tvarkos tikslas – ignoruoti didžiąją dalį Lietuvos šeimų.
Tačiau tuomet reikėtų keisti paramos sistemos pavadinimą, kadangi tai jau būtų ne valstybės parama šeimoms, o valstybės parama itin siaurai visuomenės daliai.
Siūlome M.Navickienei tokį finansinės paramos pavadinimą: „finansinė paskata, apie kurią didžioji dalis Lietuvos šeimų gali tik pasvajoti“. Taip būtų teisingiau.
SADM iškrėtė dar vieną pokštą: ribodama paramos gavėjų ratą, ministerija nustatė turto vertės „lubas“, o ne teikiamos paramos „lubas“.
Kalbant konkrečiau, SADM nusprendė apriboti turto vertę, t. y. apriboti tai, ko jokia ministerija neturi galimybių apriboti.
Tokie apribojimai tiesiog sudarys sąlygas kam nors manipuliuoti – kažkas sumanys dalį būsto kainos nuslėpti ir didesnę sumą sumokėti grynais pinigais.
M.Navickienei reikėtų nepamiršti, kad kainas rinkoje nustato ne jos valdoma ministerija, todėl riboti reikėtų skiriamos paramos dydį, o ne būsto kainą.
Jeigu SADM nustatytų teikiamos paramos „lubas“, šeimos galėtų pasinaudoti ja nepaisant to, ar būsto kaina viršija kažkokią iš piršto laužtą ribą.
Įsivaizduokite: šeima randa būstą, tačiau jo kaina šiek tiek peržengia nustatytas lubas.
Ši šeima, pagal dabar taikomą SADM logiką, į paramą pretenduoti jau nebegalės. Kaip jums tokia „geležinė“ logika?
Pagal būsto brangimą per pastaruosius trejus metus Lietuva tapo viena iš Europos lyderių, o ją aplenkė tik Vengrija.
Tačiau – kaip rodo SADM sprendimai – Vyriausybė nusprendė situaciją iš viso sužlugdyti.
Primename, kad didelėje dalyje Europos Sąjungos valstybių narių – Belgijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje – nuomos rinka apskritai yra griežtai reguliuojama.
Tik pas mus, Lietuvoje, vyrauja absoliučiai nevaldoma būsto rinka.
Užuot skatinusi municipalinio būsto plėtrą, ar suteikusi būsto palūkanų kompensacijas, deja, Vyriausybė nuėjo jaunų žmonių ir jų svajonių turėti būstą žlugdymo keliu.
