Suveržė jau tiek, kad pilvas prie nugaros prilipo. Nebėra vietos nė kur maisto įsprausti, tad prasidėjo visuotinis ekonomikos bei pavienių tos ekonomikos sraigtelių liesėjimas. Ir tas procesas taip įsivažiavo, kad diržas nuo juosmens ėmė slinkti prie kaklo. O tai jau nebe diržo veržimas, o kilpos užnėrimas. Vadinasi – šakės!
Perfrazuojant žinomą rusišką posakį, galima būtų žvaliai komentuoti net ir šią situaciją: „Net kariamam būti smagu, kai baudžiami visi kartu.“
Bet žvaliai – nebeišeina... Nes „kariami“ anaiptol ne visi, o tik patiklūs kvaileliai. Tie, kurie patikėjo dabartinės Lietuvos valdžios rypavimais, esą kentėkim, tauta, nes tik taip išsigelbėsim nuo tarptautinių kreditorių (Tarptautinio valiutos fondo ar Pasaulio banko...) nagų. O kad jais patikėtume, buvo nuolat pirštu baksnojama į liūdną Latvijos vaizdelį.
Latvijoje išties liūdna, net kraupoka. Užsižiūrėję į kaimynus, ne iš karto pastebėjome, kad visa tai, kuo buvome gąsdinami, jei „parsiduotume“ užsienio kreditoriams (algų, socialinių išmokų, pensijų karpymas...), jau vyksta ir Lietuvoje, reikalaujant vietiniams kreditoriams ir už dar didesnes palūkanas.
Jau rašiau apie tai, kaip mūsų bankai šokdina Švietimo ir mokslo ministeriją, teisingiau - būsimus studentus, kai dar neatvėrę savo kreditų palūkanas už juos pakėlė nuo ministerijos žadėtųjų 6 iki beveik 12 proc., ir nėra jokių garantijų, kad jos neišaugs dar labiau.
Panašiai, o gal dar įžūliau, Vyriausybei ir Lietuvos bankui atliekant statistų vaidmenis ir dėl to nė kiek neliūdint, bankai „išdūrė“ piliečius pasitelkę būstų renovavimo programą. Beje, neteko girdėti, kas laukia buto, jei, pavyzdžiui, jo savininkas, kuklus pensininkas ar vienintelis daugiavaikės šeimos maitintojas, badmiriaudami dėl skolos bankui, iškeliauja į dausas kur kas anksčiau, nei pavyksta išsilaisvinti nuo skolos? Kas baigs ją mokėti? Kur dėsis vaikeliai ir raudanti mama, palikę be pajamų, bet turėdami neišmokėtą skolą kaip akmenį po kaklu?
Valstybė tokiems bėdžiams vargu ar padės. Kaip neseniai prisipažino premjeras, Vyriausybė neturi jokių svertų susitarti su bankais, kad jie nesmaugtų skolininkų ar kreditų trokštančių verslininkų nežmoniškomis palūkanomis! O tai tolygu prisipažinimui, kad šiandien Lietuvą valdo ne Vyriausybė, ne Permainų koalicija, o vietiniai nevietinio kapitalo bankai.
Kodėl tauta pateko į bankų kilpą, aišku: ją bankams pardavė valdžia.
Pardavė ankstesnių kadencijų Seimai, sukūrę tokius įstatymus, kurie leidžia bankams mus smaugti. Pardavė ir dabartinė valdžia, neskubanti tokių įstatymų keisti, tik bejėgiškai skėsčiojanti rankomis. O savotiškų sąvadautojų vaidmenį šiuose gudriuose (arba – nepadoriuose, priklauso nuo to, kaip pažiūrėsim) sandoriuose neretai atlieka įvairūs ekspertai. Greičiausiai jų, o ne profsąjungų, ne aktyviausių rinkėjų – pensininkų, kultūros, mokslo, švietimo darbuotojų – klauso valdžia, didindama įmokas „Sodrai“ (bet neapmokestindama prabangių ar kelių būstų savininkų, išsisukinėdama nuo progresyvinio mokesčio), atimdama mokesčių lengvatas spaudos leidiniams, (bet, pavyzdžiui, palikdama penkeriopai sumažintus mokesčius verslininkams, eksploatuojantiems vietinę naftą, – dėl to valstybė per metus praranda daugiau nei šimtą milijonų litų pajamų...), šokdindama pensininkus ir vaikų besilaukiančias ar ką tik jų susilaukusias mamas, bet nesiimdama konkrečių ūkio gaivinimo priemonių.
Nieko negirdėti apie priemones, kurios skatintų smulkųjį ir vidutinį verslą, padėtų išsaugoti darbo vietas (tai, pavyzdžiui, sėkmingai daro Vokietijos vyriausybė), didintų vidaus perkamąją galią, realiai sumažintų valstybės valdymo išlaidas ir išpūstą biurokratinį aparatą, sugriežtintų asmeninę valdininkų atsakomybę už nesąžiningus ar visuomenės interesui žalingus sprendimus.
Žiniasklaida, deja, paslaugiai platina visokius samprotavimus apie tai, kaip nepakeliamai sunku, kaip nenaudinga ar net provincialiai kvaila būtų įvesti progresyvinį mokestį ar mokestį už nekilnojamąjį turtą. Bet nė mur mur apie memorandumą, kurį ką tik pasirašė Latvijos vyriausybė su būsimu tarptautiniu kreditoriumi. Ir tarp tų įsipareigojimų, kuriuos prisiima Latvijos vyriausybė, – ne tik indėlių apmokestinimas, bet ir mokestis už gyvenamąjį plotą.
Kas tai? Ekonominė esamos situacijos diktuojama būtinybė, ar, mūsų ekonomikos išminčių nuomone, modernios ekonomikos neverta kvailystė?
Neseniai Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė klausė: „Kas galėtų ekonomiškai pagrįsti, kad reikia apmokestinti nekilnojamąjį turtą, išskiriant jį iš viso kito turto sąrašo?“
Dabar paklausiu aš: ar gerbiama ekspertė norėjo pademonstruoti mums, paprastiems piliečiams (vis dar pasitikintiems valdžios sumanumu), mūsų valdžios, kuri nepajėgia suformuluoti atsakymo į jos klausimą, ekonominį neišprusimą?
Bet kuriuo atveju dabar aiškų atsakymą į šį klausimą galime gauti arba iš Latvijos vyriausybės, arba iš ją kredituojančių ir sąlygas diktuojančių tarptautinių institucijų.
Mums, tautai, belieka rasti atsakymą į kitą klausimėlį: už kiek mus pardavė? Už vietą valdžios kėdėje ar už dar konkretesnius dividendus?
