Tenka pripažinti, kad siekiant sužlugdyti balsavimą Seime buvo įdėta daug pastangų, nes paskelbus balsavimą dėl įstatymo Seimo nariai masiškai bėgo iš Seimo salės. Vis tik likusiųjų Seimo narių užteko, kad būtų priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis buvo apribota naktinė prekyba alkoholiu bei įvesti kiti apribojimai. Už tai dėkoju sąžiningiems Seimo nariams.
Tenka pripažinti, kad siekiant sužlugdyti balsavimą Seime buvo įdėta daug pastangų, nes paskelbus balsavimą dėl įstatymo Seimo nariai masiškai bėgo iš Seimo salės.Dabar imamasi avarinio plano ir Seimas jau kaltinamas pradėjęs kovą prieš legalų verslą bei pramonę, „kuri yra viena didžiausių pagal sumokamus mokesčius į valstybės biudžetą“.
Alkoholio gamintojai jau pradėjo sėti paniką šalyje grasindami išaugsiančia nelegalių gėrimų prekyba, mažėsiančiomis biudžeto pajamomis. Iš tiesų ši verslo šaka ilgą laiką Lietuvoje vystėsi be jokių apribojimų ir šiandien jau visa visuomenė yra priversta mokėti mokesčių mokėtojų pinigais už šios pramonės plėtros sukeltas pasekmes.
Kai kurios pažangios šalys yra atlikusios tyrimus, kurie akivaizdžiai parodo, kad valstybės išlaidos gerokai pranoksta pajamas gaunamas iš alkoholio akcizų, nes tenka kompensuoti netektis dėl žuvusių jaunų, darbingo amžiaus žmonių, apmokėti alkoholio vartojimo sukeltų ligų gydymą, šalinti socialines problemas ir kt. Nekontroliuojama alkoholio verslo plėtra suteikia galimybę didinti pajamas šio verslo atstovams, o mokesčių mokėtojai iš savo sumokėtų mokesčių priversti padengti išlaidas, kylančias dėl nekontroliuojamo alkoholio vartojimo.
Net ir labai liberalizavus alkoholio prekybą, nelegalus verslas šioje srityje neišnyko. Jau seniai vieša paslaptis, kad teisėsaugininkai žino nelegalaus alkoholio platinimo taškus ir nededa pastangų, kad būtų kontroliuojamas šešėlinis verslas. Todėl ir alkoholio rinkos liberalizavimas pats savaime negali būti laikomas tinkama priemone nelegalios prekybos problemoms spręsti.
Taigi vis dažniau girdimos kalbos apie augančią nelegalią prekybą Lietuvoje yra niekuo nepagrįstos, nes nėra atlikta jokių objektyvių tyrimų, galinčių realiai įvertinti tokio verslo apimtis. Tuo tarpu augantys nelegalių alkoholinių gėrimų sulaikymo skaičiai gali reikšti tai, kad Lietuva pagaliau ėmėsi vykdyti savo kaip Šengeno šalies įsipareigojimus ir ėmė geriau kontroliuoti Kai kurios pažangios šalys yra atlikusios tyrimus, kurie akivaizdžiai parodo, kad valstybės išlaidos gerokai pranoksta pajamas gaunamas iš alkoholio akcizų, nes tenka kompensuoti netektis dėl žuvusių jaunų, darbingo amžiaus žmonių, apmokėti alkoholio vartojimo sukeltų ligų gydymą, šalinti socialines problemas ir kt.pasienį. Tai taip pat gali reikšti, kad teisėsaugos pareigūnai tiesiog pradėjo atsakingiau dirbti savo darbą ir išaiškinti daugiau su nelegalia alkoholio prekyba susijusių nusikaltimų.
Alkoholio prieinamumo apribojimai mokslinių tyrinėjimų metu pripažinti efektyvia priemone, galinčia sumažinti bendrą alkoholinių gėrimų suvartojimą. Būtent šis tikslas yra įrašytas Lietuvos sveikatos programoje, Alkoholio kontrolės įstatyme ir Valstybės alkoholio kontrolės programoje. Tai neišvengiamai sumažins alkoholio pramonės pajamas, tačiau tai yra dėsningas ir valstybės dokumentuose įtvirtintas siekinys. Be to, LR Konstitucinis teismas dar 1997 m. nagrinėdamas Seimo narių skundą dėl Tabako ir Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų labai aiškiai pasisakė, kad valstybė neprivalo aklai skatinti bet kokio verslo ir kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstitucinio teismo nutartyje teigiama, kad kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai.
Turbūt po alkoholio gamintojų pareiškimų visa Lietuva turėtų suvokti, jog alkoholio verslo klestėjimas yra „gyvybiškai būtinas“, nes jo nesėkmės pasmerktų mus ekonominiam žlugimui. Tuomet ir gimsta tokie siūlymai, kaip Lietuvos Laisvosios rinkos instituto ekspertų pastebėjimai, kad „sėkminga alkoholio kontrolės politika būtų ir tokia, kuri sumažintų su alkoholio vartojimu siejamos žalos mastą net nesumažėjus (ar net ir augant) bendrai suvartojamo alkoholio kiekiui“. Tuo pat metu užsiimama viešųjų ryšių kampanija, kurioje bandoma įteigti, kad tik alkoholio gamintojų iniciatyva ir pastangomis Lietuvoje (pagaliau po 18 nepriklausomybės metų) bus pradėta kontroliuoti nelegali alkoholio prekyba, o po viso triukšmo paaiškėja, kad tai viso labo tik informacijos pasikeitimo sutartis, ir nieko apie konkrečius veiksmus užkardant nusikalstamą veiklą, koreguojant įstatymus, kad sugriežtėtų atsakomybė įstatymo pažeidėjams. Matyt, kad pagrindinis tokių viešųjų kampanijų tikslas sukurti teigiamą įvaizdį apie alkoholio gamintojus.
Alkoholio gamintojų spaudimą ir isteriją buvo galima numanyti, belieka tikėtis, kad prezidentas neleis savęs kvailinti ir priims sprendimą, kuris pratęs blaivybės metais pradėtus darbus.
