Tiek aš, tiek didelė dalis jų ne kartą pažeidėme KTUG taisykles ir, vadovaujantis įstatymo raide, turėjome būti pašalinti. Visgi toliaregiški ir nekarštakošiški vadovų ir mokytojų sprendimai padėjo mums pasimokyti iš savo klaidų.
Ieško kompromiso, bet gal reikia sprendimo?
Kilęs skandalas, kai tiek mokytojai, tiek alumnai, tiek vadovai pradeda drabstytis praeities purvais dėl, mano galva, įprasto darbinio ginčo, atskleidžia sistemines ydas ir problemas, su kuriomis iš esmės buvo taikstomasi daugybę metų.
Stebina ir kai kurių mokytojų, kurie visada man buvo autoritetu, dviveidiškumas, kai dėl išlaikomo krūvio (pajamų) ir šiltos vietos (administracijos palankumo) pradedama politikuoti. Pradedamas žaisti „Išlikimas“, kas su kuo sudarys geresnę sąjungą ir peticijomis išbalsuos gentainį? Būtų gal ir įdomu, jei šioje „negyvenamoje“ saloje negyventų šimtai talentingų ir vertybių mokytojuose ieškančių vaikų...
Mokytojo darbas – mokyti, o administracijos (vadovų) priimti sprendimus, kurie vėliau turi tam tikras pasekmes. Jei įrašas demaskavo „niekšą“ mokytoją – turėjo jį iš karto bausti. Jei mokytojas taip bendrauja visada ir vaikams tai tinka bei patinka, o citatos ištrauktos iš konteksto, įrašus darę mokiniai turėtų būti pašalinti, nes tai šiurkštus pažeidimas. Čia vidurio nėra. Nėra ir kompromiso. Beje, ar žinote, kad žodis kompromisas iš esmės reiškia, kad nė viena pusė nepasiekia savo tikslų? Bet apie viską iš eilės.
Sisteminiai pažeidimai stojant
Kitaip tariant, tave stojimams ruošdavo tas mokytojas, kuris arba sudarinėdavo testą, arba paklausdavo kolegų, kas tame teste bus.
Gyventi užsidėjus rožinius akinius smagu, tačiau galbūt besikartojančių skandalų ir krizių akivaizdoje reikėtų atsigręžti ir į save. Visada buvau kaltinamas, kad į šią mokyklą įstojau nesąžiningai. Vien dėl pavardės. Panašiai kaip dabar vienas iš mokinių, nuteisiamas dėl to paties. Kaltinimuose yra tiesos. Sudominau?
Vadovaujant B.Burgiui, kuris deklaravo absoliutų skaidrumą ir 99 proc. nemelavo, vienintelis kelias apeiti sistemą – susitarti su mokytojais. Kitaip tariant, tave stojimams ruošdavo tas mokytojas, kuris arba sudarinėdavo testą arba paklausdavo kolegų, kas tame teste bus. Atsakymų nežinodavai, tačiau dešimtmečių testų ruošimo patirtį turintis žmogus tave greitai paruošdavo, kad gautum gerą įvertį. Taip užsikurdavo savotiškas paslaugų aparatas – pamokyk mano pažįstamą fizikos, matematikos, lietuvių kalbos. Taip gerą paruošimą gaudavo daugybė mokinių, o KTUG darbuotojų vaikai tik ašarėlės dideliame ir sūriame neįstojusių vaikų ašarų vandenyne.
Tai buvo ir yra schema patekti į šią mokyklą. Mokytojai, dabar vaidinantys nekaltus avinėlius, vienas kito prašydavo pagalbos dėl mokinių, kurių korepetitoriais dirbo ir t. t.
Masinis rūkymas ir gėrimas nuo pirmųjų laidų
Mano laidoje vakarėlių metu rūkė maždaug pusė bendraamžių. Pradėjome turbūt dešimtoje klasėje. Pamokų metu, per pertraukas, dešimtys gimnazistų bėgdavo trumpo parūkymo, tačiau tuo metu išlavintos uoslės daugybė ir šiandien dirbančių apdovanotų ir pagerbtų mokytojų neturėjo.
Alkoholis buvo kiekvieno penktadienio atributas, prieš ir po šokių. Gaisrinėmis kopėčiomis apsvaigę netgi lipdavome ant KTUG stogo pažiūrėti „panoramkės“. Ir šiais kvailais sprendimais tikrai nesididžiuoju. Žinoma, pabrėžiu, kad buvo 10-20 proc. absoliučiai gimnazijos taisyklių besilaikančių mokinių. Visi juos gerbdavo, patyčių jie nesulaukdavo.
Galbūt dėl mano minėtų proporcijų dabar taisyklės pakeistos – mokiniams negalima svaigintis pamokų, išvykų metu, mokyklos teritorijoje. Šiandien pasikeitė ir svaiginimosi būdai.
Pamokų metu, per pertraukas, dešimtys gimnazistų bėgdavo trumpo parūkymo, tačiau tuo metu išlavintos uoslės daugybė ir šiandien dirbančių apdovanotų ir pagerbtų mokytojų neturėjo.
Visgi visi mano minimi faktai ir mūsų vaikiškos nuodėmės nebuvo vienos padūkėlių kartos bruožas. Pirmosios laidos linksmindavosi „kaip turi būti“. Apie gyvenimą „barake“ sklido legendos, o kai kurie žygiai ir išvykos dėl svaigalų galėjo baigtis ir tragiškai. Bet čia vėl reiktų pakartoti – mokytojas priimdavo sprendimus neaštrinti situacijos, kalbėtis su vaikais, situacijai tapus nevaldomai, – su jo tėvais. Ne peticijomis ir raštais. Taip buvo kuriamas tas unikalus bendruomeniškumo jausmas, bendrystė, pasitikėjimas, prisirišimas – ta daug kur minima „KTUG dvasia“. Ar ji galėjo būti sukurta be visų šitų vaikiškų kvailysčių? Greičiausiai ne...
Nepagautas – ne vagis, tačiau vieną kartą mokytojai įskundus „geriančius“ vaikus ir direktoriui B.Burgiui parvežus skystų kaltumo įrodymų, buvo priimtas unikalus sprendimas. Vaikų tėvai turėjo sumokėti ir paremti KTUG. Tai buvo sunkus sprendimas ir turbūt geriausias, koks galėjo būti, bet noriu pabrėžti, kad šventųjų KTUG nėra ir nebuvo.
Kas ta mistinė „KTUG dvasia“?
Kartą bendraujant su vienu iš Lietuvos tėvų forumo vadovų jis manęs paklausė: „Mokeisi mokykloje, kur tarsi kalėjime vieni kitus gaidžiais vadinate?“ Nustebau, pamaniau, kokį klaidingą įspūdį susidaro žmonės iš išorės, kurie nežino vidaus gyvenimo peripetijų.
Prisiminiau pačius „gaidiškiausius“ STT (Stalo teniso turnyrus), kai už sumokėtą „pitaką“ nieko nesulaukdavai. Prisiminiau juokingiausias ir šmaikščiausias iniciatyvas – naktis mokykloje, žygius, sutvarkytus kapus, padarytus gerus darbus. Prisiminiau, koks stiprus buvo mokinių savikontrolės mechanizmas, kai natūraliai jausdavai, kas yra lapkritinės, kas yra šokiai. „Gaidžiai“ kurdavo dvasią, nes tai vaikų iniciatyva, kad ir ne tobula...
KTUG dvasią kurdavo ir savišalpos fondas. Gerai besimokantys klasiokai trimestro gale gaudavo šiek tiek pinigų (30 litų daugiausia), o blogai – turėdavo į fondą įmokėti. Taip tobulai ir motyvuojančiai ši sistema jungė blogiukus ir geriečius. Iš jos tikrai galėtų pasimokyti motyvacijos sistemų ieškantys vadovai.
Galiausiai tu visada jausdavai, kad tavo užnugarį saugo mokytojai ir tas pats direktorius. Jei tu paslysi ir padarysi nesąmonę, jie bandys tau padėti, o ne sužlugdyti, išmesti.
Kiek kartų ėjome pas mokytojus kalbėtis apie pirmuosius kivirčus su meilėmis, kiek kartų klausėme, ką daryti, kad padėtumėme klasiokui išlipti iš depresijos. Kiek kartų žinojai, kad išmintingas direktorius ieškos tau geriausio sprendimo. Ne saugiausio, ne įstatymiškai teisingiausio... Skaitydamas dabartinių KTUG mokinių peticijas matau tos dvasios ieškojimus. Įtariu, kad jie ieško erdvės, į kurią bent trumpam galėtų pabėgti nuo reikalaujančių tėvų, spaudžiančių korepetitorių... Tai man yra gimnazijos dvasia – stipresnė už įsakus, taisykles. Už bet kokius naujus ar senus vadovus...
Totali komunikacijos krizė
Galiausiai, ar mokyklos, kurios bendruomenė yra itin gerbiama Lietuvoje ir užsienyje, vadovybė nesupranta, kad ir jiems keliami aukščiausi skaidrumo, viešumo ir komunikacijos standartai.
Atsakymai žurnalistams, kad šie kreiptųsi į KTU komunikacijos skyrių, aiškios komunikacijos linijos nebuvimas, lyderystės stoka kuria nekokį įspūdį, menkina įstaigos prestižą. Kas, jei ne jie, pirmiausia prestižą turėtų didinti?
Esu ramus, gabūs mokiniai toliau puikiai atliks savo darbą olimpiadose ir konkursuose, todėl šiuo atveju pasitikėjimas susvyruoja tikrai ne jais.
