Kurias Turkija, būdama antra pagal dydį NATO kariuomene, nupirko iš aljanso oponentės Rusijos Federacijos už 2.5 mlrd. JAV dolerių. Tai labai simboliška, aplodismentai tokios akcijos planuotojams, nes tą pačią liepos 12 d. tik 1947 m., Turkija ir Jungtinės Valstijos pasirašė susitarimą dėl pagalbos. Todėl 2019 m. šiuos Ankaros veiksmus NATO vadovybė vertino labai atsargiai, skirtingai nuo agresyviai nusiteikusių JAV partnerių.
Politologai ir analitikai, jau senokai kalba apie NATO egzistencijos krizę, o JAV vadovybė nuo liepos 31 d. planuoja sankcijas, kuriose numatyta išbraukti Turkiją iš technologiškai pažangių karinių projektų. Vakarų politikai ir visuomenė, kurios nuomonė remiasi ir NATO deklaruojamomis vertybėmis, prieštaringai ir jautriai vertina tokius žingsnius. Tačiau, kaip ir visuose santykiuose yra antroji pusė ir Turkijos pusė, jos teigimu, šiame procese yra labai svari.
Nepriklausomai nuo šių dienų įvykių, pats priešlėktuvinės gynybos sistemų pirkimo procesas prasidėjo pakankamai seniai – šalies vadovybė buvo pasiryžusi sukurti tokį priešlėktuvinės gynybos tinklą dar nuo 2002 m. Turkija, nors ir vaidina pagrindinį vaidmenį NATO raketinio skydo projekte, vis dar neturi ,,sisteminės, aukštųjų technologijų, integruotos nacionalinės priešraketinės ir priešlėktuvinės gynybos struktūros“. Todėl ,,Turkijos oro erdvės ir raketų gynybos sistema (T-LORAMIDS)" projektas, simbolizavo svarbų žingsnį į priekį, kurį reikėjo atlikti kuo greičiau, norint atnaujinti ir sukurti šiuolaikinę priešlėktuvinės gynybos struktūrą.
Veiksniai, turintys įtakos Turkijos gynybinių sprendimų priėmimo procesui, gali būti suskirstyti į tris pagrindines kategorijas: 1) saugumo deficito panaikinimo strategija: vienašalės priklausomybės įveikimas; 2) poreikis nacionalizuoti (šioje vietoje nacionalizuoti – suvalstybinti) oro gynybos pramonę ir 3) būti NATO aljanso dalimi. Paskutiniai du aspektai yra labai svarbus vertinant susiklosčiusią situaciją.
Turkija niekada nedeklaravo kažkokių neigiamų ketinimų dėl NATO ir sistemos ,,S-400“ pristatymo išvakarėse demonstravo ištikimybę NATO principams. Kitas aspektas atspindi pamatinius Turkijos valstybingumo principus – nacionalizmą ir etatizmą. Turkijos valdžios institucijų politika nukreipta į maksimalų nacionalinės gynybos pramonės paramos didinimą. Pirmenybė teikiama prototipų kūrimui arba licencijuotų užsienio technologijų gamybai. Turkija siekia sukurti savo tankų, šarvuotų personalo vežėjų, kovinių orlaivių, karinės elektronikos ir raketų sistemų pavyzdžius.
Šiame kontekste Turkijos valdžia pabrėžė, kad konkursas dėl priešlėktuvinės gynybos sistemos pasižymėjo technine, komercine ir politine prasme, o ne karine. Savo ruožtu, Turkijos gynybos ministerija labai aiškiai išdėstė prioritetus konkurse pagal reitingavimo sistemą. Pagrindinis prioritetas buvo ,,technologijų perdavimas“, po kurio vyktų bendra įrangos gamyba, greitas gynybos sistemos pristatymas ir priimtina kaina. Šiame kontekste, Turkijos valdžios pasirinkimas atrodo visiškai racionalus ir nors sprendimas buvo aiškinamas skirtingais argumentais nuo sąmokslo teorijų iki technologinių iššūkių, tik Rusijos gamybos ,,S-400“ oro gynybos sistemos pasiūlymas užtikrino visus konkurso reikalavimų punktus.
Būtent šis veiksnys gali išprovokuoti ,,NATO egzistencinę krizę“ ar net Turkijos „priverstinį“ atsiskyrimą nuo gynybinio Aljanso.
Tačiau, grįžtant į realybę, Turkijos motyvai perkant ,,S-400“, yra daug proziškesni – neatsižvelgiant į politinį sandorio elementą, būtina dėmesį sutelkti tiesiogiai į kariuomenės aprūpinimą. Pirma, dėl techninių sunkumų ir geografinių ypatumų nerealu patikimai padengti gynybinėmis sistemomis visą Turkijos teritoriją, kadangi dauguma pietryčių ir rytinių teritorijų regionų yra už Aljanso oro gynybos zonos ribų.
Antra, dėl tolesnių konfliktų Artimųjų Rytų regione, raketinių smūgių pavojus tampa realus, o apsisaugojimas nuo jo tampa vis sudėtingesnis. Turkijos kaimynės seniai siekia įsigyti sparnuotąsias raketas jau turėdamos ir taip pakankamai platų balistinių raketų arsenalą. Tai reiškia, kad kartu su galimais orlaivių ir raketų išpuolių prevencija ,,S-400“ oro gynybos sistemos, padedamos jautrių radarų, gali stebėti visą veiklą regione ir pašalinti netikėtų atakų riziką. Turbūt esminis momentas šioje „NATO krizės“ istorijoje yra ne tik Turkijos bendradarbiavimas su Rusijos Federacija oro gynybos srityje. Šalies oro gynybos sistemą sudaro ne vien priešlėktuvinės gynybos divizionai.
Sistema susideda iš daugelio elementų – AVACS sistemos (pagal NATO standartą), radarų sistemos ir kt., o viena iš sudedamųjų dalių yra šalies turimų naikintuvų radiolokacinės sistemos. Reaguojant į galimas sankcijas dėl oro gynybos sistemos S-400 įsigijimo, Turkija didina F-16 naikintuvų ir kitos karinės įrangos atsarginių dalių rezervą. Todėl prieš taikant sankcijas Turkijai - išbraukiant ją iš pažangaus F-35 naikintuvo projekto, būtina įvertinti, jog Turkija ieškos ir svarstys dėl alternatyvų, įskaitant ir Rusijos gamybos naikintuvų Su-57 pirkimą. Kuriant pilnavertę Artimųjų Rytų šalies oro gynybos sistemą ir siekiant sistemų integralumo galimas ir Rusijos gamybos radiolokacijos sistemų pirkimas.
Verta paminėti, kad Turkijos probleminio lauko klausimai apima ne tik techninį bendradarbiavimą su Rusija, bet tai liečia ir „TurkStream“ dujotiekio bei „Akkuyu“ branduolinės jėgainės sritis. Taigi galima būtų teigti, kad visi aukščiau paminėti veiksniai betarpiškai turi sąsajų su dideliu skaičiumi Rusijos techninių darbuotojų, patarėjų, instruktorių, mokslininkų, tarpininkų ir pan. esančių ir veikiančių NATO valstybėje – ir būtent šis veiksnys gali išprovokuoti ,,NATO egzistencinę krizę“ ar net Turkijos „priverstinį“ atsiskyrimą nuo gynybinio Aljanso.
Valerijus Špakas yra VDU politikos mokslų doktorantas.
