Feisbuko komentatoriai įsitikinę, kad prie naujai siūlomo draudimo kaip mat priprasime – juk kažkada atrodė neįtikėtina, kad bus uždrausta rūkyti restoranų viduje, bet gyvename kaip gyvenę. Taip, priprasti galima prie beveik visko ir kardinalaus pokyčio žmonių gyvenime šis draudimas, ko gero, nesukurtų. Tačiau tai neturėtų tapti savaiminiu argumentu, siekiant pateisinti perteklinius valdžios veiksmus.
Seimo narys T.Tomilinas kartu su grupe valstiečių teikia pataisas Lietuvos Respublikos Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymui, kuriomis siekia uždrausti vartoti tabaką, tabako gaminius ir su tabaku susijusius gaminius daugiabučių namų balkonuose ir terasose, vietose, kuriose viešojo maitinimo paslaugos teikiamos pirkėjus aptarnaujant lauko sąlygomis ir laisvalaikio praleidimo vietose lauke, kuriose vyksta sporto varžybos ar kiti renginiai. Projekte nesunku rasti spragų: iki galo neaišku, kaip fiksuoti ir tirti pažeidimus, o vis labiau populiarėjančios tabako gaminių alternatyvos, kurios yra mažiau žalingos aplinkiniams, klasifikuojamos taip pat lyg jokio skirtumo nebūtų. Įdomu tai, kad apie siekį drausti rūkyti balkonuose plačiai kalba visi – nuo politikų iki policininkų, o štai draudimas rūkyti kavinėse ir baruose, rodos, traktuojamas kaip mažesnis blogis.
Plačiąja prasme, debatas dėl tabako ribojimų visuomenėje skirstomas į dvi stovyklas: tų, kurie gina rūkančiųjų teisę nuodytis ir tų, kurie pasisako už nerūkančiųjų teisę į švarų orą. Tačiau besipykdami dėl oro pamirštame kitą svarbų aspektą – privačią nuosavybę, kurios neliečiamumą saugo LR Konstitucijos 23 straipsnis. Turbūt niekas nedrįstų ginčytis, kad reikia kovoti su priverstiniu pasyviu rūkymu bei ginti nerūkančiųjų teises į sveikatos apsaugą. Šioms problemoms spręsti Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), kurios duomenimis manipuliuoti mėgsta mūsų valdantieji, turi kokybišką tabako kontrolės pagrindų konvenciją, kuri puikiai dera su nuosavybės teisėmis. PSO rekomenduoja riboti rūkymą viešose vietose. Dauguma ES valstybių-narių į rekomendacijas atsižvelgia ir lauke draudžia rūkyti mokyklų, darželių, ar kitų, specialiai nepilnamečiams skirtų erdvių, teritorijose. Tarptautinė praktika taip pat rodo, jog reguliavimas dažnu atveju paliekamas savivaldos lygmenyje, kur rūkymą viešose erdvėse kontroliuoja vietos politikai, atsižvelgdami į gyventojų poreikius. Tuo tarpu, restoranai, kavinės ir barai – tai ne viešosios erdvės, o privataus verslo subjektai, kurių tikslas – ne visuomenės auklėjimas, o pelnas. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad verslininkai nesiima veiksmų patys, atsižvelgdami į klientų poreikius.
Maitinimo įstaigų verslas – ir taip beprotiškai konkurencingas bei rizikingas.
Valdantieji nori greitų rezultatų, idealiu atveju – patrauklesnės tabako suvartojimo statistikos iki Seimo rinkimų. Tačiau staigios ir radikalios priemonės visuomenėje pirmiausia iššaukia protesto reakciją. O jeigu pabandžius tiesiog labiau pasitikėti smulkiuoju verslu ir siūlyti diegti prevencines, šviečiamąsias priemones? Rezultatai būtų geresni ir neskaldytų visuomenės dėl, iš esmės, mažmožio. Juk maitinimo įstaigos pasyvaus rūkymo problemas gali puikiai išspręsti ir be valstybės įsikišimo. Ne viename sostinės bare lauko staliukai yra suskirstyti zonomis, kur rūkyti galima, o kur ne. Galiausiai, kiekvienas klientas gali spręsti, ar eiti į barą, kur laisvai rūkoma lauke, ar rinktis tokį, kuriame įrengtos nerūkymo zonos. Jeigu nevalgai mėsos, turbūt tiesiog eisi į vegetarišką restoraną, o nesistengsi išbraukti mėsos patiekalų iš kito restorano meniu.
Po tokio draudimo įsigaliojimo kavinės ir barai turėtų ieškoti alternatyvų, tai yra, įrenginėti specialias rūkymui skirtas vietas. Tinkliniai restoranai ar tiesiog sektoriaus gigantai su tuo nesunkiai susitvarkytų, bet kaip įsivaizduojate tokias erdves baruose, įsikūrusiuose siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse? Taip pat verta atkreipti dėmesį į faktą, jog dauguma pradedančių kavinių ir barų dar neturi nuosavų patalpų, o nuomoja jas, taigi konkurencinėje kovoje dėl potencialių rūkančių klientų šie subjektai pralaimėtų būtent dėl valstybės įsikišimo.
Kavinės ir barai valstybei neša aiškią pridėtinę vertę: kuria darbo vietas, moka mokesčius į biudžetą, plėtoja gastronomiją, tampa turistų traukos taškais, suteikia miestams žavesio, o kai kuriais atvejais – netgi prestižo. Maitinimo įstaigų verslas – ir taip beprotiškai konkurencingas bei rizikingas. Vietoj to, kad skatintų smulkiojo verslo plėtrą, valdantieji, rodos, įsivaizduoja, kad barų ir kavinių savininkai yra pinigais aptekę kapitalistai, galintys prisitaikyti prie bet kokių reguliavimų. Ne, kiekvienas draudimas šiame versle kainuoja brangiai, o ypač, kai siekiama nauda – lozunginė, neapskaičiuota.
Teresė Škutaitė yra Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkė.
