Norvegija ir Šveicarija, nors turi skirtingas prekybos sutartis su ES, iš tiesų abi patenka į ES vieningąją rinką. Tačiau tuo pat metu privalo laikytis ES taisyklių ir reguliavimų, prisidėti prie ES biudžeto. Šioje situacijoje JK nemaloniausia būtų tai, kad ji neturėtų jokios įtakos sprendimų priėmimui dėl ES taisyklių ir reguliavimų. Ir tai visiškai nepriimtina „Brexit“ kampanijos architektams.
Juk „Brexit“ kampanija būtent ir vilioja rinkėjus pažadais, kad JK suderės su ES dar palankesnę laisvosios prekybos sutartį nei Norvegijos ar Šveicarijos. Žadama preferencinės (lengvatinės) prekybos sutartis be laisvo piliečių judėjimo įsipareigojimų ir prievolės prisidėti prie ES biudžeto. O tai jau tiesiog nerealu turint omeny politinę JK istoriją Europos Sąjungoje.
Prancūzų veto
Šeštojo dešimtmečio pradžioje JK nusprendė likti pirmųjų Europos integracijos procesų nuošaly. Sėkmingai sukurta bendroji rinka (Europos ekonominė bendrija) 1958 m. privertė britus susimąstyti: narystė būtų jiems naudinga, kadangi JK ekonominio augimo rodikliai atsiliko nuo Prancūzijos, Vakarų Vokietijos ir Italijos. JK pradėjo derybas, tačiau 1963 m. Prancūzijos prezidento Charles'o de Gaulle'o veto jai užtrenkė duris.
JK narystė būtų susilpninusi Prancūzijos politinę galią tuometinėje Europos ekonominėje bendrijoje, o juk ji drauge su Vakarų Vokietija ir Italija kūrė ekonominį ir politinį Europos integracijos projekto tandemą.
Jei įvyktų „Brexit“, ES protekcionistų stovyklai tai būtų naudinga situacija. Protekcionistės narės greičiausiai nenusileistų JK reikalavimams taip paprastai įsileisti ją į vieningąją rinką.
Kai Ch.de Gaulle'is išnyko iš politinės arenos, JK tęsė derybas ir galiausiai aštuntojo dešimtmečio pradžioje prancūzų veto buvo panaikintas. JK tapo Bendrijos nare 1973 m. Tačiau dar žengiant pirmuosius žingsnius Bendrijoje JK jau buvo susidariusi dviejų didžiųjų šalies politinių partijų opozicija. Todėl 1975 m. šalyje buvo surengtas referendumas – britai rinkėjai žymia 67 proc. dauguma pasisakė už narystę Bendrijoje.
Spaudė priimti Rytų Europą
Po ekonomiškai sunkaus aštuntojo dešimtmečio, 1979 m. JK premjere tapo Margaret Thatcher. Ji buvo kuo mažesnės vykdomosios valdžios galios ekonomikai šalininkė ir laikėsi nuomonės, jog Bendrijos veikla turi apsiriboti laisvosios prekybos bei efektyvios konkurencijos užtikrinimu.
Tuo metu devintajame dešimtmetyje Europos Komisija, daugiausia Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos balsais, spaudė nares imtis dar daugiau reguliavimų ir plėsti veiklos sritis, siekiant ekonominės, monetarinės ir galiausiai politinės sąjungos. Tai paskatino euroskeptines nuotaikas JK, o M.Thatcher 1988 m. pareiškė: „Mes ne tam sėkmingai panaikinome D. Britanijos valstybės sienas, kad stebėtumėme, kaip jos statomos Europos lygiu, o Europos supervalstybė įtvirtina savo dominavimą iš Briuselio“.
1992 m. Maastrichto sutartimi įkurta ES. Sudaryti susitarimai dėl monetarinės integracijos ir darbo santykių reguliavimo, vis dėlto JK išsiderėjo išimtis – jai šie reguliavimai netaikomi. Tai reiškė skirtingais lygiais integruotą Europą – JK nedalyvaujant euro mechanizme ir tam tikrose darbo santykių reguliavimo schemose.
Per paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir šio amžiaus pradžioje JK spaudė ES tolesnei ekspansijai, priimti į klubą centrinę ir rytų Europą, ir net Turkiją. Mat gausėjant šalių narių Bendrijoje, kone proporcingai mažėja politinis Prancūzijos svoris. Tuo pat metu JK taip pat suderėjo, kad iš centrinės ir rytų Europos plūstantiems imigrantams galėtų taikyti leidimų dirbti reikalavimus, kai kitos ES narės šios privilegijos neturėjo.
Dvi stovyklos
Europos Sąjungos Taryboje istoriškai susiformavusios dvi stiprios protekcionistų ir laisvosios prekybos šalininkų stovyklos. Prancūzija, nepriklausomai nuo jos valdžioje esančios politinės partijos, turi gilias vykdomosios valdžios kišimosi į ekonomiką tradicijas, ji stumia pramonės politiką ir protekcionizmą ES lygmeniu – geriausias pavyzdys ES žemės ūkio politika ir tarifai ne ES narėms, norinčioms pardavinėti savo žemės ūkio produkciją ES rinkoje.
Tuo metu JK visuomet buvo atsidavusi laisvosios prekybos principų gynėja. JK drauge su Vokietija, Nyderlandais, Airija, Skandinavijos ir Baltijos valstybėmis, Čekija ir Slovakija Europos Sąjungoje sudaro už laisvą prekybą pasisakantį bloką. Ši grupė ES Taryboje turi sprendimą blokuojančią mažumą – tol, kol neįvyko „Brexit“. O Prancūzija yra protekcionistų stovyklos, kurioje taip pat rasime Italiją bei kitas Viduržemio jūros valstybes, lyderė. Nors ES Taryboje dar nebuvo balsavimo, Prancūzija priešinasi ir žada blokuoti laisvosios prekybos su JAV sutartį (TTIP).
Ekonominiu požiūriu, laisvosios prekybos sutartis būtų išmintingiausias sprendimas tiek JK, tiek Lietuvai, tiek ir visoms kitoms ES narėms, ypač Vokietijai.
Jei įvyktų „Brexit“, ES protekcionistų stovyklai tai būtų naudinga situacija. Protekcionistės narės greičiausiai nenusileistų JK reikalavimams taip paprastai įsileisti ją į vieningąją rinką. Jos sieks apsaugoti savo sektorius, kurie konkuruoja su britų, pavyzdžiui Prancūzija žemės ūkį.
Be to, laisvosios prekybos šalininkai ES Taryboje be JK praras sprendimą blokuojančią mažumą ir taip žymiai sustiprės Prancūzijos įtaka kitoms valstybėms narėms prekybos politikos klausimais.
Greičiausiai ši senbuvė suras sąjungininkių ir Europos Komisijoje, kai bandys išvengti domino efekto – nusileidus JK, kitos palikti ES norėsiančios valstybės narės galės tikėtis lengvo priėjimo prie ES vieningos rinkos ir be narystės Sąjungoje. Nepanašu, kad Europos Komisija, bent jau dabartinės sudėties, priešintųsi Prancūzijos ambicijoms. Paklaustas, kodėl Prancūzija ir vėl nusižengė ES biudžeto taisyklėms, Europos Komisijos prezidentas Jean-Claude Juncker atsakė trumpai: „Nes tai Prancūzija“.
JK reikalavimams nenusileis
Ekonominiu požiūriu, laisvosios prekybos sutartis būtų išmintingiausias sprendimas tiek JK, tiek Lietuvai, tiek ir visoms kitoms ES narėms, ypač Vokietijai. Tačiau jau dabar yra nemažai ženklų, rodančių, jog ES nenori derėtis dėl britams palankių sutarties sąlygų.
EK prezidentas J.C.Junckeris pareiškė, jog „dezertyrai“ britai negaus nuolaidų iš ES, o Prancūzijos ekonomikos ministras E.Macronas pasakė, kad britai turi pasirinkti, arba „į“, arba „iš“. Ir net Vokietijos finansų ministras W.Schauble įspėjo, jog britų laukia sunkios derybos, jei jie nuspręs palikti ES. Jis patvirtino, kad Vokietija lengvai ir savanoriškai nesiryš laisviems prekybiniams ryšiams su JK, kaip kad žada „Brexit“ kampanijos šaukliai.
Nors „Brexit“ be jį seksiančio laisvosios prekybos susitarimo būtų žalingas Vokietijos verslui, mes jau ES sankcijų prieš Rusiją metu regėjome, kad Vokietijoje politiniai interesai gan lengvai nugali ekonominius – Vokietijos pramonė nesukėlė maišto, kai ES pritaikė ekonomines sankcijas Rusijai ir pastaroji atsakė maisto pramonės produkcijos importo iš ES boikotu. Vokietijoje kilo šiokia tokia protesto banga, tačiau gan menka ir šalies lyderiai nenusileido.
Siekdama apsaugoti Lietuvos eksportuotojų interesus ir pačią ekonomiką, Lietuvos vyriausybė turėtų bent ES Tarybą raginti pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su JK, tačiau tai labai sunki užduotis turint omenyje, kad pasitraukus JK Taryboje dominuos visiškai laisvos prekybos priešininkės, o ir Prancūzija regės „Brexit“ kaip galimybę sustiprinti savo dominavimą.
Verslumą ir eksportą šalyje skatinanti VšĮ „Versli Lietuva“ reguliariai analizuoja Lietuvos konkurencingumo veiksnius, naudodama įstaigos ekspertų sukurtus ekonometrinius modelius prognozuoja eksporto raidą ir atlieka kitus makroekonominius tyrimus.
Thomas E.H.Nottenas yra „Verslios Lietuvos“ vyr. analitikas
