Globali perspektyva
Tačiau dėl srities specifiškumo ir visuomeninės reikšmės, neapgalvoti ir pertekliniai jos sukomercinimo procesai visgi pradeda reikštis groteskiškomis grimasomis, kurios iš esmės iškreipia visą aukštąjį mokslą. Tai turi pasekmių ne tik mokslininkams, dėstytojams ir studentijai – tai lemia esminius pokyčius visoje visuomenėje, kuri dėl to tikrai netampa inteligentiškesnė, atsakingesnė, kultūriškai ir etiškai labiau išprususi.
Veikiau atvirkščiai – pildosi tokių ekonominių redukcionistų kaip Karlas Marksas pranašystės: esminėmis vertybėmis tampa turėti darbą, daryti karjerą, kurti pridėtinę vertę ir, galiausiai ir svarbiausiai, prikaupti materialių vertybių. Jeigu ir kalbama apie kitas vertybes, tai tik tiek, kiek jos pasitarnauja esminėms – jeigu etika, tai tik verslo, jeigu racionalumas, tai tik ekonomiškai naudingas. Šiame kontekste tokie dalykai kaip filosofijos, istorijos, visuomenės ar literatūros studijos praranda prasmę, nebent sugalvotume joms kažkokią ekonominę, „naudingą“ prasmę. Tarkime, meno ar literatūros kritikas gali būti visai vertingas meno ar literatūros komercijos procese, nes jo kritika gali padėti kažką parduoti. Klausimas tik toks, ar tokiame kontekste ši kritika gali išlikti principingai objektyvi?
Ar tikrai buvo pasirinkta tinkama aukštojo mokslo politika ir strategija?
Jeigu po tokia ekonomine redukcionistine logika „pakišamas“ visas aukštasis mokslas nuo pat pradžios, t.y. pirmo studijų kurso, iki pabaigos – aukščiausio lygio mokslinių tyrimų, tuomet neišvengiamai turime pripažinti, kad vyksta paradigminiai pokyčiai: (1) klasikinis universitetas po truputį nyksta, jis de facto virsta į rengimo darbo rinkai ar profesijoms centrą (net jeigu ir vadinamas „universitetu“); (2) universitetai praranda bet kokią įtaką stabdant visuomenės tapimą materialistine ir hedonistine, kurioje visiems gyvenimo prasmės viršūne tampa gerai apmokamas darbas, suteikiantis prieigą prie dar daugiau materialinių vertybių ir malonumų. Aišku, galime būti cinikais ir sakyti – tai ką padarysi, jeigu Marksas buvo teisus?
Tačiau ne taip ciniškai mąstant, kyla klausimas, ar tai yra kelias į, visų pirma, laimingą visuomenę ir, antra, kiekvieno iš jūsų laimingą gyvenimą? Kitas klausimas – ar klasikinis universitetas buvo ir turėtų būti ta vieta, kurioje šis klausimas yra legitimus ir svarbesnis nei visi kiti? Štai keli istoriniai ir, atrodo, visiškai nesusiję faktai: atgimimo pradžioje Lietuvoje, maždaug tuomet, kai buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, buvo išleista knygų serija pavadinimu „Pažinimo džiaugsmas“ (abu faktai rodo tuometinę Lietuvos visuomenės nuotaiką); dar gerokai anksčiau, viduramžiais, Europoje pradėjo steigtis universitetai ir dauguma steigėsi viduramžių vienuolijų pagrindu (tarp jų ir Vilniaus universitetas, kurio steigėjai yra jėzuitai), o tai asocijuojasi su tam tikra prasme asketišku gyvenimu vardan mokslo, džiaugiantis pasaulio pažinimu, siekiant su bendruomene tuo džiaugsmu pasidalinti ir taip kelti jos intelektualinę ir vertybinę brandą. Tai kai ką sako apie klasikinio universiteto prasmę ir esmę – kam jie buvo skirti ir kuo turėjo būti.
Visgi, kaip teigtų Maxas Weberis, neišvengiamas Vakarų vystymasis kapitalizmo įsigalėjimo link privedė prie to, kad universitetuose ir visame aukštajame moksle nebeliko nei per daug džiaugsmo, nei asketizmo, tiek kaip siekių, tiek kaip reiškinių. Didesnė dalis bendruomenės ir čia be didelio džiaugsmo vaikosi pinigų. Kita vertus, kartais atrodo, kad kapitalistinis ar materialistinis mentalitetas aukštajame moksle įgauna net radikalesnes formas nei kitur. Tyrėjai aukštajame moksle patiria kone daugiausiai streso – tai parodė ir neseniai atliktas tyrimas, apie kurį rašė britų dienraštis „The Guardian“. To priežastys: spaudimas užsitikrinti finansavimą, „gauti projektus“, kurti didelius kiekius mokslinės produkcijos, tačiau „rezultatas gali būti iššvaistytos tyrimų lėšos, kai neteisingi eksperimentai veda prie straipsnių atšaukimo ir, dar blogiau, akivaizdžių apgavysčių ir padirbinėjimų“ (žr. ten pat). Tai yra aiškus indikatorius, kaip ekonominė-redukcionistinė logika lemia universitetų išsigimimą, jų mutaciją link aplinkos, kurioje nėra jokios harmonijos, kur visi vienas su kitu konkuruoja ir pasiruošę daryti tikrąja to žodžio prasme bet ką, kad tik būtų finansiškai gyvybingi ir konkurencingi.
Tai lemia mokslo falsifikavimo/imitavimo/profanacijos plitimą aukštajame moksle, perpildytame karjerizmo, avantiūrizmo ir madų vaikymosi. Pavyzdžiui, tokia maniera ypač mėgstami cituoti prancūzų postmodernistai (Foucault, Derrida, Lacan ir kt.) ir dar su kalbos prieskoniais (raison d‘Etat, Biopolitique ar pan.). Nes tai madinga. Tokios citatos būtinos tariamiems kairuoliams, kurie, įsitaisę patogiuose universitetų kabinetuose ir gaunantys gana neblogas algas, nebeturi nieko bendra su autentiškąja left. Paprastai jie dar gerai atlieka dėstytojo-primadonos vaidmenį, nes žengia koja kojon su madomis. Tuo paprastai pateisinamas privalomo paskaitų lankomumo atsisakymas, nes dėstytojai turi būti tokiomis primadonomis, tada studentai tarsi ir taip lankys.
Ekonominė-marketinginė logika iškreipia studijų universitetuose procesą, atitolindama jį nuo aukštajam mokslui deramo lygio, adaptuodama vartotojiškos visuomenės mentalitetui. Svarbiausia tampa studijas parduoti, o tam jos turi tapti lengvos, greitos, smagios ir madingos. Taip mes auginame asmenybių kartą, kurioms viskas turi būti gaunama be didelių pastangų, kurios žino tik savo teises, bet nežino įsipareigojimų. Tuo universitetas „nusiplauna“ nuo misijos ugdyti asmenybę, žmogų, kuris yra intelektualus bei vertybine prasme suorientuotas pasaulyje ir savo gyvenime. Galiausiai, tai vėlgi sukuria įtampas dėstytojams, nes jie turi būti ne tik smagūs ir madingi, bet ir nuleisti vertinimo kriterijus, nuolaidžiauti nelabai pamatuotiems studentų reikalavimams, kad tik jie nemestų studijų arba nenuvertintų pačių dėstytojų.
Apskritai, su aukštuoju mokslu gaunasi tam tikras paradoksas: per mažai pinigų – blogai; bet ir per daug – nebūtinai gerai, nes tai savaime sudaro sąlygas visoms minėtoms aukštojo mokslo komercializacijos grimasoms plisti. Juk kur dideli pinigai, ten ir daug norinčių prie jų prieiti visais įmanomais būdais. JAV kontekste galima kalbėti apie nežmoniškas studentų skolas, atitinkamus mokesčius už mokslą ir, per tai, gana solidų mokslo ir studijų finansavimą. Europoje panašų efektą sukuria projektų fenomenas, kurio poveikis mokslui yra gal net dar blogesnis nei JAV.
Neteigiu, kad nėra gerų projektų, bet didelė jų dalis yra „The Guardian“ straipsnyje aprašyto mokslo imitavimo reikalas: projekto aktualumo pagrindimas yra tas pats madų vaikymasis (žalioji ekonomika, darni visuomenė, dabar turbūt bus gerovės valstybė ir pan.), o rezultatai – apleistų internetinių puslapių kapinynai ar straipsniai bei knygos, kurių be paties autoriaus ir vieno kito recenzento daugiau nelabai kas skaito, dirbtinės (angl. fake) konferencijos ir pan. Biurokratinis aparatas ne tik kad nesukontroliuoja viso to plitimo, bet veikiau su tuo susigyvena ir pats iš to gyvena bei plėtojasi. Nusistovi praktikos kaip „įsisavinti pinigus“: rašyti biurokratams priimtinus projektus, su priimtinais planais, priimtinais projektų dalyvių CV, priimtinais rezultatais ir pan. Po Europą išsikeroję tokie projektų fabrikėliai – sekami šaukimai, rašomos ataskaitos ir, tuo pačiu, skaičiuojamos ir išmokamos algos, perkama įranga ir t.t.
Ekonominė-marketinginė logika iškreipia studijų universitetuose procesą.
Akademinėje sferoje yra žmonių, kurie svajoja apie šio projektų košmaro pabaigą, nes tik taip mato galimybę aukštajam mokslui grįžti į vėžes, net jeigu dėl to reikėtų paaukoti kelis tikrai gerus projektus ir netekti su tuo siejamo finansavimo. Mąstant holistiškai, visas šis projektų reikalas daugiau ne fokusuoja, o labiau išorientuoja mokslininkus. Vietoje to, kad tai lemtų jų susikoncentravimą į savo konkrečią problematiką, kuri dėl informacijos apimties šiuolaikiniame pasaulyje visgi turi būti deramai siaura, dauginasi „bandos“ mokslininkų, kurie šokinėja nuo vienos „aktualios“ problemos prie kitos, bandančių įrodyti, kokie jie reikalingi, aktualūs ir nauji, kaip jų tyrimai reikalingi verslui, darbo rinkai ir pan. Kandesni tai vadina mokslininkų prostitucija. To pasekmės – masė visų galų specialistų, išorientuotų, stresuojančių ir tapatybę praradusių mokslininkų, kurie, jeigu ne ši įsisukusi „vartotojiškų universitetų“ ekosistema, galbūt būtų puikūs savo srities profesionalai.
Galiausiai, tokios prieigos prie mokslo finansavimo reiškia, kad ne universitetai ir jų mokslininkai diktuoja, kas yra socialiai svarbu, aktualu ir reikšminga, ką reikėtų tyrinėti, bet biurokratai konjunktūroje su verslu arba net tiesiogiai verslas. Tokio mokslo procesų finansavimo modelio išsigimimą puikiai iliustruoja vienas neseniai atliktas tyrimas apie vadinamąsias STEM programas JAV. Jo įžvalgos parodo, kaip verslas gali manipuliuoti švietimo sritimi, įteigti niekuo nepagrįstas nuomones apie procesų reikšmingumą. Vėliau nusiviliama, ypač kai kiti solidūs tyrimai (pvz. straipsnyje minimas Oksfordo universiteto tyrimas) įrodo priešingus dalykus.
Keletas lietuviškos realybės aspektų
Lietuvos aukštojo mokslo komercializacija nėra jokia išimtis – čia ji taip pat tai vyksta su visomis grimasomis, tačiau turi ir savo unikalių bruožų. Tai yra tam tikri papildomi procesai, prisidėję prie universiteto vardo devalvavimo, ir tam tikros esminės strateginės klaidos aukštojo mokslo srityje. Turbūt gerai atsimename, kad sovietmečiu Lietuvoje buvo vienintelis Vilniaus universitetas (VU). Atsikuriant nepriklausomai Lietuvai, 1989 metais buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas (VDU). Šis veiksmas reprezentavo aiškią, labai logišką ir valstybišką strategiją švietimo sferoje – sukurti/atkurti Lietuvoje dar vieną klasikinį universitetą, kuris užtikrintų konkurenciją ir neturėtų jokių sąsajų su sovietmečiu, t.y. nebūtų kuriamas bet kokio tuo metu egzistavusio darinio pagrindu, atitinkamai, neperimtų sovietinės tradicijos, mentaliteto ir pan. Visa tai įgalino tai, kad atkurtajam VDU stiprų vertybinį kamieną ir atitinkamą startinę aikštelę bent dešimt metų kūrė išeivijos lietuviai, o dabar yra užaugusi ištisa tokio VDU užauginta karta. Nuosekliai laikantis šios strategijos, toliau reikėjo tiesiog stiprinti VDU, sudaryti sąlygas jam sutvirtėti tiek, kad jis taptų solidžiu, lygiaverčiu konkurentu VU.
Bet tuomet įvyko nelabai tikėtas ar numatytas veiksmas – tam tikros pakankamai specializuotos ir labiau su profesiniu rengimu siejamos švietimo institucijos virto arba buvo pervadintos į „universitetus“. Kodėl? Todėl, kad universiteto vardas šioje ekonominio redukcionizmo aplinkoje atveria papildomas ekonomines galimybes ir visai kitas prieigas prie finansinių srautų. Tai stabdančios bendrosios švietimo politikos nebuvo, taip pat suveikė įvairūs konjunktūriniai beatsirandančių universitetų ir politinių sluoksnių ryšiai. Naujosios aukštosios mokyklos, supratusios, kad išlikdamos specializuotos netaps bent kažkiek panašiomis į klasikinį universitetą, ėmėsi įvairiausių žingsnių – pavyzdžiui, steigė fakultetus, kurie su buvusia jų specializacija neturėjo nieko bendro – kad tik išgautų klasikai būtino spektro vaizdą. To rezultatas – Lietuvoje iš tikrųjų pradėjo aiškėti klasikinių ar daugiau ar mažiau panašių į juos universitetų pertekliaus vaizdas. Prie to dar pridėkime tai, kad galiausiai ir kolegijos įgijo aukštųjų mokyklų statusą.
Negana to, vėliau buvo pradėta vadinamoji studijų krepšelių politika, reiškusi visišką studijų proceso komercializaciją aukštajame moksle Lietuvoje. To pasekmė ta, kad dabar šalyje yra vienas universitetas-monstras, kuriam atitenka didžioji dalis viso aukštajam mokslui skirto biudžeto, kai visi kiti mažiausiai per pusę pagal visus kriterijus nuo jo atsilieka, kadangi šioje srityje nėra normalios konkurencijos.
Turint mintyje tiek šią Lietuvos aukštojo mokslo politikos situaciją, tiek pasaulines aukštojo mokslo komercializacijos problemas, vaizdas darosi dar liūdnesnis. Visų pirma, prisiminus straipsnio pradžioje analizuotą autentiškąją, kaštų ir naudos analizei nepaklūstančią universiteto misiją, turbūt nereikia daug aiškinti, kaip prie jos realizavimo šalyje neprisideda stipraus klasikinio universiteto, kuris neturi egzistavimo sovietmetyje šleifo, nebuvimas. Dar daugiau – žinant, kad sovietmetis rėmėsi to paties Markso materialistine ideologija, peršasi išvada, kad sovietinio mentaliteto palikimas, su kuriuo vis dar gyvename, gal kiek paradoksaliai, yra visai parankus Lietuvoje aukštojo mokslo komercializacijai, kuri dėl to ne tik dar labiau veši, bet ir yra dar labiau ciniška. Universitetai nesilaiko įsipareigojimų, naudojasi savo dominuojančia pozicija, projektų ar kitos mokslinės veiklos vertinime įsigalėjęs konjunktūrizmas, aukščiausias pareigas universitetuose užimantys mokslininkai (nekalbant apie kitus) ciniškai pažeidinėja akademinę etiką, kad tik tai jiems padėtų jų karjeros vingiuose, kuriamos keisčiausių pavadinimų studijų programos, kad tik būtų pritraukti studentai ir t. t.
Ką daryti tokioje beprotybėje? Galbūt ir norėtum realizuoti tą kitą aukštesniąją misiją, bet ne tik kad negali to padaryti dėl tiesioginių aukštojo mokslo komercializacijos veiksnių ir priemonių, bet ir dėl atviro tokios misijos diskriminavimo ir neigimo, kai aiškinama, kad misijai būtinų socialinių ar humanitarinių mokslų nereikia, kad jie nėra svarbūs darbo rinkai, kai tam skiriamas neproporcingai mažesnis finansavimas. Kam mums sociologai, filosofai, istorikai, religijotyrininkai, etnologai, kokią pridėtinę vertę jie mums gali sukurti, kokią paslaugą teikti? Tačiau kol mes taip klausiame ir abejojame, norvegai vyriausybėje ir naftos kompanijose įdarbina filosofus, etikos žinovai konsultuoja dirbtinio intelekto kūrėjus, „Goldman Sachs“ vadovas Lloydas Blankfeinas duoda tokį, jo manymu, svarbiausią patarimą būsimiems studentams: „Studijuokite humanitarinius mokslus. Sužinokite, kaip mąsto žmonės, kaip veikia ciklai, išmokite istorijos pamokas” (žr. aukščiau minėtą straipsnį apie STEM programas).
Todėl klausimas visiems, kurie aukštojo mokslo srityje dar gali kažką pakeisti – ar tikrai buvo pasirinkta tinkama aukštojo mokslo politika ir strategija? Link ko tuomet vystosi mūsų visuomenė ir valstybė? Ar tapsime Europos gamykla (kad ir išmania), bedvase laboratorija, dideliu odontologijos kabinetu, stiklinio veido programuotojų prikimštų stiklainių „rojumi“, tačiau galiausiai uždarysime paskutinį teatrą, meno galeriją, bažnyčią, baigsime visas istorijos ekspedicijas, galiausiai ateis diena, kai niekas dorai nebesupras, kas rašoma Arvydo Šliogerio knygose (tuo labiau niekas nieko panašaus neberašys), kurias dėl to, ekonominio efektyvumo vardan, sukūrensime išmaniose biokuro katilinėse?
Doc. dr. Tomas Berkmanas yra Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas.
