Kalbėdami apie regionus paliekančius jaunus žmones, rodos, kad specialiai pamirštame (nes kartojant problemas kasdien, jų tiesiog neįmanoma užmiršti) ne tik žmonių ekonominę, bet ir socialinę padėtį mūsų valstybėje, ypač – regionuose.
Socialinė atskirtis tarp jaunų žmonių šiuo metu – itin gaji. Atrodo, kad gyvename dviejose Lietuvose: vienoje iš jų jauni žmonės yra motyvuoti ir gebantys savarankiškai siekti savo tikslų, planuoti bei kurti gyvenimą, antroje – nemotyvuotas, neįsitraukiantis, socialinę atskirtį patiriantis jaunimas. Apmaudu, kad pirmąją grupę sudaro visai nedidelis procentas Lietuvos jaunų žmonių.
Per gan netrumpą patirtį dirbant su jaunų žmonių interesų atstovavimu, dialogo kūrimu tarp jų ir viešojo/privataus sektoriaus regionuose, išsiaiškinau vieną kertinį aspektą. Jauni žmonės mūsų šalyje yra „klasifikuojami“ tik kaip teigiami arba neigiami. Negerai.
Nuo čia ir turėtume pradėti pokytį. Daugelyje Lietuvos savivaldybių rinkos ekonomikos sąlygos išryškino žmonių grupes, kurioms socialinės paslaugos tapo itin svarbios. Tai – socialinės rizikos šeimos, vaikai, turintys negalią, likę be tėvų globos vaikai, suaugę jauni asmenys, turintys negalią, socialinės rizikos suaugę jauni asmenys ir jų šeimos, vaikus globojančios šeimos. Europos Sąjungoje paplitęs socialinės atskirties (angl. Social exclusion) suvokimas ir yra paaiškinamas kaip situacija, kai žmonėms dėl nepakankamų pajamų pragyvenimui, mokymosi galimybių stokos ar diskriminacijos užkertamas kelias būti pilnaverčiam bendruomenės nariui.
Lietuvoje jauni žmonės, priskiriami prie socialinę atskirtį patiriančių asmenų, gaudami reikalingas socialines (buitinių žinių, pagalbos, įsitraukimo į bendruomenę) paslaugas, yra tik iš dalies įgalinami atrasti fundamentalius ir asmeniniam gyvenimui reikalingus įgūdžius, išmokomi tvarkyti buitį ar, esant poreikiui, gauna sąlygas gyventi socialines paslaugas teikiančiose įstaigose. Bet čia kyla kompleksinis klausimas: kodėl socialinės atskirties problema nėra identifikuojama prieš jai atsirandant, o suteikiama pagalba neužtikrina realaus ir pilnaverčio asmens įsitraukimo į bendruomenę?
Išryškėjanti problema tampa ypač aktuali, kai prisimename pamatinį formuojamą tikslą – įgalinti atskirtį patiriančius jaunus asmenis tapti pilnaverčiais bendruomenės nariais. Apmaudu, kad dažnai jis lieka neįgyvendintas. Nors ir buitinės paslaugos suteikiamos, nors mokymai yra vedami, retas paslaugų gavėjas nuoširdžiai pradeda suvokti visuomenėje esančias ir įstatymų nustatytas normas, geba prie jų prisitaikyti, o svarbiausia – suprasti kertinius veiksmus, kaip atsakyti už savo gyvenimą ir gėrį.
Pripratimas prie nemokamai gaunamos finansinės ar materialios paramos yra žalingas. Antai Panevėžyje yra ne viena paramą teikianti nevyriausybinė organizacija. Tenka nuolat girdėti replikas: nevyriausybininkų „klientai“ tiesiog yra išlepę ir netgi turi grafiką, kurias organizacijas kasdien aplankyti. Kam? Kad susirinktų visą paramą. Kai kurie žmonės nesikeičia metų metus: prašyti pagalbos eina tėvai, po tėvų – vaikai ir taip ratas sukasi, o požiūris į gyvenimą – nesikeičia.
Be to, remiantis Europos statistikos portalo „Eurostat“ atliktų tyrimų duomenimis, vaikai bei jauni darbingo amžiaus žmonės patiria didesnę socialinę atskirtį nei vyresnio ar pensinio amžiaus žmonės. Šie duomenys koreliuoja su negebėjimu veikti ar įsitraukti į bendruomenines veiklas, darbo rinkos problemomis, sukelia psichologines nepasitikėjimo savimi bei nusivylimo problemas.
O priemonės tam užtikrinti automatiškai tampa dabartiniais sistemos trūkumais: užimtumo/laisvalaikio, kokybiško ir pritaikyto suaugusiems neformaliojo ugdymo stoka, nepakankamas jaunimo pilietinis aktyvumas, nepakankamai išplėtota savanoriškos veiklos sistema.
Kodėl aktuali savanoriška veikla?
Remiantis Pilietinės visuomenės instituto 2017-aisiais atlikto tyrimo išvadose „Pagrindiniai Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso rodikliai 2016 m.“, didelę įtaką jaunimo pilietinei galiai turi jų įsitraukimas ir dalyvavimas savanoriškoje veikloje.
Per 2016-uosius metus savanoriška veikla užsiėmė 16 proc. 15–29 metų Lietuvos gyventojų, jų pilietinės galios indekso reikšmė yra 51,8. Dar 18 proc. jaunimo turi tokios dalyvavimo patirties ankstesniais metais. Šių jaunų žmonių pilietinės galios indekso reikšmės atitinkamai yra 49,1. Savanoriškoje veikloje dalyvavusio jaunimo pilietinės galios indekso reikšmės (netgi daugiau nei dešimt balų) yra didesnės nei jaunimo, kuris neturi savanoriavimo patirties.
Svarbu pabrėžti, kad, remiantis egzistuojančia statistika, vaikai, gyvenantys socialinės rizikos šeimose, padaro nemažai nusikaltimų. Analizuojant socialinės rizikos šeimų problematiką galima teigti, kad viena iš labai rimtų pasekmių ir yra neatitinkantis visuomenės normų socialinės rizikos šeimų narių elgesys.
Džiugu, kad į Lietuvos regionus žingsnis po žingsnio atkeliauja darbas su jaunimu gatvėje – procesas, kurio metu specialistai gebės pritraukti nemotyvuotus asmenis turiningam užimtumui, padės atrasti tai, ko jie nori gyvenime. Tad socialinės apsaugos politika žingsnis po žingsnio eina link europietiško požiūrio į kokybišką socialinę rūpybą.
Ir šioje vietoje kyla pagrįstas klausimas: ar didelis valstybės socialinės paramos aparatas šiandien veikia tinkamai? Ar nepamirštame, kad jauniems žmonėms, ypač pradedantiems gyvenimą, yra reikalinga ne tik finansinė pagalba, bet ir minkštosios bendravimo, rūpinimosi savimi, bendruomene kompetencijos?
Manau, kad tikrai pamirštame. Šalyje veikiantis platus nevyriausybinių jaunimo organizacijų tinklas galėtų užtikrinti tinkamo jaunų žmonių savanorystės tinklo sukūrimą. Tai užtikrintų įsitraukimą į bendruomenines veiklas, pridėtinės vertės visuomenei kūrimą, maža to – garantuotų solidarumo pagrindu vykstantį neformalų mokymąsi.
Tomas Bilevičius yra Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Žmogaus teisių ir lygių galimybių komiteto pirmininko pavaduotojas.
