Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Tomas Juknevičius: Ar ne laikas įkurti Bambalio muziejų?

Pasaulį bandome nustebinti cepelinais, verpimu, velnių ar drevinės bitininkystės muziejais. Ar tai įdomu ir nauja? Galbūt. Tačiau turime ir dar vieną tik mums būdingą „vertybę“ – pigiausio alaus bambalį. Tad ar neatėjo metas įkurti muziejų ir jam?
Tomas Juknevičius
Tomas Juknevičius

Bene daugiausia turistų Žemaitijoje sulaukiantis Šaltojo karo muziejus kaip magnetas traukia amerikonus ar kanadiečius, nes būtent iš Platelių į platųjį pasaulį buvo nutaikytos branduolinės raketos. Tačiau šis muziejus – ne iš absurdo serijos, o gyvas istorijos ir tuometės militaristinės politikos paminklas.

Realių absurdo muziejų Lietuvoje kol kas nėra. O gaila. Juk lietuviško Bambalio muziejus galėtų realiai konkuruoti su Reikjaviko ar Amsterdamo sekso muziejais. Tokio kol kas neturi niekas pasaulyje.

Bambalio muziejaus nederėtų painioti su tikrojo alaus muziejais, kurių apstu visur. Nes ir bambalinis su natūraliu apynių alumi neturi daug ko bendra. Kas dar nežinojo, šiam daugelio gėrovų pamėgtam „stebuklui“ gaminti naudojami ne tikrieji apyniai, o pigiausias apynių skonio ekstraktas. Gėralas skaninamas sirupais, nesilaikoma ir kitų tikrojo alaus gamyboje būtinų technologinių procesų. Be to, pirkėjas ant bambalio neras informacijos, kokie chemikalai naudojami svarbiausiam tikslui – stipriai ir greitai trenkti į smegenis.

Nepaisant visko, tradicinis Bambalys – mūsų nacionalinė vertybė. Šio pasididžiavimo niekas neturi teisės atimti iš mūsų.

Tuo, matyt, jau spėjo įsitikinti ir valstiečių lyderis R.Karbauskis, kuris, vos tik įšokęs į Seimą prisiekė, kad Bambalys – asmeninis jo priešas. Tačiau vėliau ir jis iškėlė rankas, neatsilaikęs prieš nacionalinius gėrimo ypatumus.

Tačiau šįkart – ne apie patį Bambalinį. Šįkart – apie absurdo muziejų, kuris lankytojus susipažindintų su realia lietuviško gėrimo istorija.

Niekas netrukdo pafantazuoti, kaip galėtų atrodyti Bambalio muziejus. Įėjimui, manau, puikiausiai tiktų plastikinio bambalio formos durys. Lankytojus pasitiktų lentynose išrikiuoti tamsaus plastiko buteliai išmoningais pavadinimais: „Žebenkštis“, Kobra“, „Vyrų“ ir taip toliau.

Karikatūristai galėtų pripaišyti šaržų, vaizduojančių, į ką pavirsta vyrai ar moterys, išmaukę penketą litrų tradicinės „Žebenkšies“. Vieni veikiausiai supanašėja su laukiniais žvėrimis, kiti – su purvą itin mėgstančiais lietuviško tvarto gyvulėliais...

Neturintieji humoro jausmo galbūt ekspozicijos pabaigai pasiūlytų ir simbolinį antkapį su pavardėmis tų, kurie krito nelygioje kovoje su nenugalimuoju Bambaliu. Tačiau juokų čia jau, žinoma, būtų nedaug.

Be abejo, ši idėja – tai tik įžūli provokacija. Tačiau galbūt ji galėtų padėti sustabdyti daugybę metų besitęsiantį absurdo spektaklį Lietuvoje. Kiek dar galima „nepastabėti“, kad kaimų, provincijos gyventojai murkdosi ir luošinasi pigiame stipriame aluje? Galbūt atėjo metas atsimerkti ir pripažinti, jog Lietuvą naikina ne tik emigracija, bet ir jis – iki šiol neįveiktas ir nenugalėtas Bambalys.

Tomas Juknevičius yra bendrovės „Komunikaciniai projektai“ vadovas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais