Nelygu švenčiausia trejybė – Dievas Betonas, Dievas Asfaltas ir Dievas švenčiausia dvasia Trinkelė viename asmenyje. Kaip sakant, Pakaunė nėra Kaunas, bet Kauno rajono savivaldybės ranka yra toli siekianti.
Šį kartą atėjo eilė atėjo Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai, dar vadinamai Lietuvos bažnyčių motina.
Šventovė pradėta statyti XVI amžiuje, pastatyta vėlyvosios gotikos bruožų turinčiu stiliumi. Bažnyčia per pastaruosius keletą metų buvo restauruota, atlikti detalūs archeologiniai, polichrominiai tyrimai.
Tačiau kas daroma su bažnyčios aplinka, yra sunkiai suvokiama sveiku protu.
Mokslininkai nustatė, kad kalbos apie bažnyčios statybą kunigaikščio Vytauto laikais yra nepagrįstos – su tuo lyg ir viskas tvarkoje.
Tačiau kas daroma su bažnyčios aplinka, yra sunkiai suvokiama sveiku protu.
Socialiniame tinkle „Facebook“ buvo patalpintos vis dar tvarkomos Zapyškio bažnyčios aplinkos nuotraukos, kurios sukėlė didžiulį kultūros paveldui neabejingų žmonių pasipiktinimą – visai šalia bažnyčios esantis didžiulis plotas buvo padengtas storu, vientisu betono sluoksniu. Tokiu storu, kad nuo bažnyčios pusės prireikė net dviejų laiptų pakopų.
Ir nė motais čia tai, kad Kultūros paveldo departamento pateikiamame kultūros paveldo registre šios bažnyčios vienas iš vertingųjų savybių pobūdis nurodomas kaip kraštovaizdžio, o skirtingai nuo kitų vertingųjų savybių (pvz. archeologinis nurodomas kaip lemiantis reikšmingumą – svarbus), kraštovaizdžio reikšmingumo pobūdis nenurodomas. Jis gali būti įvardijamas kaip lemiantis reikšmingumą ir retas, unikalus, tipinis, arba svarbus.
Kaip nurodoma bažnyčios tvarkybos projekto apraše, projekto tikslas – „pritaikyti kultūrinių bei su jomis susijusių edukacinių, ekonominių, socialinių ir bendruomeninių poreikių tenkinimui Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią bei atskleisti šio kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes.“
Pabrėžtina tai, kad iki šiol bažnyčios ir Nemuno pievų apsuptyje sėkmingai vykdavo renginiai, pritraukdavę šeimas su vaikais, pavyzdžiui, aitvarų šventė.
Tad apie kokius neišpildytus socialinius ir bendruomeninius poreikius mes kalbame? Eilinis pinigų išplovimas per betono maišyklės sietą, ne kitaip.
„Sukultūrinkime“, numelioruokime kultūrą su visu jos paveldu, autentišką aplinką paverskime komercializmo ir turizmo tarnaite – ir šviesus, masinis rytojus, kad ir lankose prie Nemuno – garantuotas!
Ne mažiau įdomūs ir projekto vadove nurodomos Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojos Rūtos Černiauskienės pasisakymai, neseniai nuskambėję spaudoje.
Pasak jos, „nesvarbu, kad Zapyškis yra kaimiška vietovė, tačiau turi tokias pačias galimybes kaip Nica ar Kanai. Ten yra Viduržemio jūra, o mes turime puikų Nemuną.“ Taigi, mažieji Kanai, arba mažoji raudonosios gotikos Zapyškio bažnytėlė didžiojo brolio Betono akivaizdoje.
Užbetonuotas kultūrinis sluoksnis – jau ištyrinėtas. Daugiau nereiks. Galima amžiams „užprojektinti“ betono antspaudu.
Kaip rašė Bernardas Brazdžionis eilėraštyje „Mes neturime namų“: Mūsų laukas, mūsų lankos – viskas mūsų/ Mūsų žvaigždės, mūsų laimė – viskas mūs.
Taigi, viskas mūsų – ir visaip mūsų. Kultūros paveldas Lietuvoje namų dar neturi.
Tomas Kašėta yra Vilniaus universiteto Paveldosaugos magistro programos studentas.
