Grįžęs po kelių mėnesių kelionės iš užsienio (Monakas, Bahreinas) perskaičiau 3 (tris) geriausias Idėjas Lietuvai:
- Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų;
- Dvigubos pilietybės įteisinimas;
- Pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstus ir biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas.
Šaunu, kad bent žurnalistai ėmėsi iniciatyvos keisti šią šalį.
Visgi esant gerai pradžiai – reikia tobulinti ir dirbti toliau.
Pirmiausiai iškyla klausimas mano matematikai – kodėl tai vadinama trimis idėjomis, jei aš suskaičiuoju keturias? Jei tarp „Pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstus ir biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas“ parašytas jungtukas „ir“ – ar tai jau reiškia, kad skaičiuojama pagal lietuvių kalbos taisykles, ar vis dar galioja ir matematika šioje šalyje? Nes pagalba jaunoms šeimoms su biurokratijos mažinimu skaitmenizuojant valstybės paslaugas niekaip man nesisumuoja į vieną idėją…
Sakysit, smulkmena? Bet labai įdomi, iškalbinga ir, drįstu teigti, – neatsitiktinė.
Gerai dėl dvigubos pilietybės – jau seniai tą reikėjo padaryti – todėl ilgiau neapsistosim.
Dėl paramos būstui ir skaitmenizacijos – galima parašyti visą knygą, tad irgi – kitam kartui.
Labiausiai sudomino idėja „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų.“
Dirbdamas versle išmokau klausti tokį labai iš pažiūros paprastą klausimą – kokia yra problema? Iš idėjos apibrėžimo suprantu, kad problema tai, jog mokytojas nėra prestižinė profesija ir leidžiama suprasti, kad dėl to „šlubuoja“ visa švietimo sistema.
Ar tikrai taip?
O kokia šios problemos problema?
Ar tikrai viso Lietuvos švietimo problemos bus išspręstos, jei mokytojas 2025 metais bus prestižinė profesija?
Pasikalbu su draugais, pažįstamais ir giminėmis – na, kaip jūsų moksleivių mokytojai? 90 proc. atsakymai tik teigiami ir labai teigiami. Mokytojas Lietuvoje dirba labai daug, labai atsakingai, rūpinasi ir yra kvalifikuotas.
Taip pat žinau, kad mūsų vaikams išvykus tęsti studijų į užsienį būna labai sunkūs pirmieji metai perprantant kitų šalių mokymosi sistemas.
Tai gal problema ne mokytojas, o mokymo programa ir mokymo planai, pagal kurias mokytojams tenka mokyti?
Na – klauskim vėl to paties klausimo – o kokia mokymo programos problema? Nesunku atsakyti, kad tie, kas ruošia tas programas. O kas ruošia ir tvirtina programas? Švietimo ir mokslo ministerija arba jos įstaigos, ar ne taip?
Tarptautiniai PISA tyrimai, kurie analizuoja pusės milijono 15-mečių moksleivių pasiekimus 72-ose šalyse skaitymo, fundamentaliųjų mokslų ir matematikos srityse, deja, bet tą patvirtina – Lietuvos rezultatai prasčiausi tarp visų regiono kaimynų – ir švedų, ir danų, ir norvegų, ir suomių, ir latvių, ir lenkų, ir taip – ir rusų taip pat. Tiesa, neradau baltarusių, greičiausiai „Batka“ neįsileido tyrėjų.
Apie estus atskira kalba – jie yra ne tik visų reitingų TOP 10, kur iš europiečių galima rasti dar tik suomius, kai kur danus, kai kur airius arba šveicarus, bet turi ir aukščiausius rezultatus tarp europiečių.
Kur Lietuva? Trečio dešimtuko pabaigoje. Tai faktas.
Lyderiauja Singapūras, Hongkongas, Makao, Japonija, Taivanas, Korėja, Kanada.
O kaip dėl technologijų?
Kiek mokyklų aptarė vasario pradžioje įvykusį Elono Musko įmonės „SpaceX“ raketos „Falcon Heavy“ skrydį į kosmosą? Manau, tai apskritai vienas didžiausių įvykių šį šimtmetį ar net apskritai žmonijos istorijoje – E.Muskas su komanda sukūrė daugkartinio naudojimo raketą ir sėkmingai nuskraidino savo seną „Teslą“ į kosmosą. Prasideda tarpplanetinių kelionių era, kitas žingsnis – miestas Marse. Prieš 10-15 metų, kai E.Muskas kalbėjo apie savo planus, – atrodė kažkokia mistika – nei tai bus, nei ką. Dabar jis kalba apie tai, kad labai greitai į mūsų gyvenimus įsiverš robotai, dirbtinis intelektas pakeis daugybę profesijų.
Norėčiau pasiūlyti vieną labai paprastą Šimtmečio idėją – visiems Lietuvos vaikams pravesti papildomą pamoką apie E.Muską – ne vien tik apie jo techninius ir technologinius pasiekimus, bet apie galimybę pasiekti, apie atkaklumą, apie tikėjimą savo jėgomis, apie įtikinimo galią – atrodo kaip imigrantas į JAV iš Pietų Afrikos Respublikos (tai nuolat pabrėžia JAV spauda), pradėjęs nuo kompiuterinio žaidimo, per bendrovių „PayPal“ ir „Tesla“ sėkmę nesustojo ir pasiekė net kosminių projektų įgyvendinimą? Privatus asmuo sugebėjo gauti tiek privačių, tiek valstybinių įmonių, tame tarpe ir NASA, finansavimą – neįtikėtina sėkmė.
Lygiai tokios pačios proporcijos ir su IT žiniomis. Be galo stebina, kad Lietuvoje net žmonės su universitetiniu išsilavinimu beveik neišmano paprasčiausio Microsoft Excel.
Bet grįžtant prie Estijos – man nereikia ir PISA raporto. Ketverius metus dirbau estiškos įmonės vadovu, pramokau ir estų kalbą, lygiai tuo pačiu metu dirbdamas įmonės vadovu ir Lietuvoje. Taip – jei priiminėji į darbą aukščiausio lygio vadovus – angliškai kalbės ir Lietuvoje, ir Estijoje. Jei vidutinio lygio vadovus – Lietuvoje jau bus 50-50 proc., o Estijoje – visi. Na, ir pagrindinė masė – darbininkai, vairuotojai, krovėjai, specialistai – Estijoje angliškai kalba ir šie žmonės, o Lietuvoje – retenybė. Lygiai tokios pačios proporcijos ir su IT žiniomis. Be galo stebina, kad Lietuvoje net žmonės su universitetiniu išsilavinimu beveik neišmano paprasčiausio Microsoft Excel. Nekalbu apie operacijas pridėti atimti, bet jei daugiau kaip keturi pagrindiniai veiksmai ar reikia sujungti formulėmis skirtingus lapus – baigta…
Estijoje su Excel dirba ir krovėjas.
Dar reikia faktų apie skirtingą išsilavinimo lygį? Nekalbėsiu apie estišką Skype’ą, o paimkim geriausiai žinomų trijų didžiausių skandinaviškų bankų Baltijos šalyse vadovus. Asmeniškai truputį pažįstu du iš jų – Riho Untas vadovauja SEB Baltijos šalims, Erkki Raasuke – Luminor, o trečias, kurio asmeniškai nepažįstu, Priitas Perensas – Swedbank Baltijos šalims. Atsitiktinumas?
Manau, kad ne. Atsitiktinumų, ypač dideliame versle, nebūna. Pirmiausiai tai tinkamas išsilavinimas, visų politikų ir privačių institutų suvokimas bei sutarimas, kad tai svarbiausia mažos valstybės gyvenime.
Pas mus gi girdėti tik diskusija dėl lietuvių kalbos ir literatūros, tikybos bei kitų humanitarinių mokslų. Su visa mano meile savo kalbai, savo kalbos klasikams, deja, bet ne tai nulems XXI ir XXII amžiaus valstybės gerovę.
Bet dar svarbiau – išeiti iš savo kiauto, iš savo sulčių ir pradėti savikritiškai vertinti realybę. O realybė tokia, kad didelių pasiekimų, be pigios darbo jėgos ir kelių industrinių blyksnių, Lietuva neturi. Ir Lietuvos ekonomika de facto nebeauga – augimas, kuriuo mes taip didžiuojamės, yra faktiškai lygus infliacijai, kas rodo, kad visas „augimas“ vyko iš kainų pakilimo. Jokio augimo iš darbo našumo kilimo ar technologijų – deja, bet nebuvo. Nesuprantu tik, kodėl ekonomistai apie tai tyli?
Mūsų vyriausybių prikviesti didelių tarptautinių kompanijų verslo „užnugario“ centrai (angl. back-office), pasakykim tiesiai šviesiai, jokios pridėtinės vertės šalies ekonomikai nekuria, tai yra tik IT industrijos juodadarbių darbas. Programų kūrimo ir inovacijų ten nėra. Be to, dar kelerius metus nemokama ir „Sodros“ mokesčių.
Bet mokymasis – kaip ir plaukimas: dėl to, kad daug mokysies, ne visada tapsi protingesnis ar pažangesnis. Esmė – ką mokysies ir kas bus reikalinga šiai bei ateities visuomenėms.
Ar yra išeitis?
Taip, nors ir užtruks. Pirmiausia – nuspręsti, ko mes norime. Šią savaitę per CNN žinių reklaminį intarpą dažnai kalba Jungtinių Arabų Emyratų vadovas – mūsų tikslas, kad visi taptų programuotojais. Maždaug taip jis aiškina reklaminiame klipe. Visi – ar tai anglų kalbos mokytojas, ar gydytojas, ar tikras IT specialistas. Nes tai vienintelė ateitis.
Geri pavyzdžiai išvardinti – Singapūras, Korėja – jei toliau. Jei norit arčiau – prašom, šalia – estai ir suomiai.
Antra – nustoti kalbėti, nuolat diskutuoti, vėl ir vėl keisti, o pradėti vykdyti ilgalaikius ir tvarius pokyčius. Tai užtruks.
Negalima nuolat blaškytis, ypač švietime. Pasirinkus kryptį – reikia nuoseklumo ir kad programas sudarytų patys geriausieji. Ir iš tų valstybių, kurios pirmauja. Nebeišradinėti savo dviračio.
Švietimui reikia kviestis tik pačius geriausius. Teks mokėti rinkos kainą, bet tai garantuota investicija. Garantuoju – tada ir emigrantų sumažės. Kodėl? Taip jau buvo Airijoje, taip yra Estijoje – atsiranda geriau apmokamų darbų.
Be abejonės – Lietuvoje daugybė gabių žmonių. Daug pasiaukojančiai dirbančių žmonių. Ir ypač jų tarpe – mokytojų. Šie žmonės tikrai gali daug.
Bet mokymasis kaip ir plaukimas: dėl to, kad daug mokysies – ne visada tapsi protingesnis ar pažangesnis. Esmė – ką mokysies ir kas bus reikalinga šiai bei ateities visuomenėms.
Norėdamas greičiau plaukti turi ne skaičiuoti laiką, praleistą vandenyje, bet išsiaiškinti, ką nori taisyti – kaip startuoji, kaip greit įšoki į vandenį, kada pirmas grybšnis, kaip su ištverme? Kaip su jėga? Kaip greitai sugebi atlikti posūkį, kaip greitai finišuoji?
Taip pat ir su švietimu – kokia disciplina labiausiai reikalinga pasaulyje? Ar didžiausias dėmesys bus ir toliau skiriamas socialiniams mokslams? O gal pagaliau fundamentaliesiems mokslams ir technologijoms?
O gal dar vis yra naivuolių, tikinčių, kad dirbtinis intelektas ir protingesni kompiuteriai arba robotai neateis į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą?
Tomas Kriščiūnas yra Estijos pramonės ir prekybos rūmų Lietuvoje valdybos narys.
