Tomas Martinaitis: Parama pirmajam šeimos būstui – ką reikėtų keisti?

Rugsėjo 1 d. startavo nauja programa, skirta pagelbėti jaunoms šeimoms, siekiančioms įsigyti pirmąjį būstą regionuose. Jau prabėgo šiek tiek daugiau nei mėnuo, tad, manau, galima daryti tam tikras išvadas. Pats darbuojuosi Akmenės rajono savivaldybės mero patarėju, todėl norėčiau pristatyti būtent regiono atstovo požiūrį į šią programą.
Tomas Martinaitis
Tomas Martinaitis / Asmeninio archyvo nuotr.

Žaliųjų ir valstiečių sąjungai laimėjus rinkimus, lūkesčiai dėl papildomo dėmesio regionams išaugo. Juk ši partija savo prigimtimi, regis, ir turėtų atstovauti regionams. Nors dabartinę jų politiką ir veiksmus neretai galima vertinti dviprasmiškai, vis dėlto minėta programa turėtų būti reali pagalba regionuose ateitį planuojantiems jauniems žmonėms.

Deja, nors idėja iš pirmo žvilgsnio atrodo neblogai, jos įgyvendinimas kelia šiek tiek abejonių. Trumpai pateiksiu savo argumentus.

Mano požiūriu, vienas kertinių programos principų yra nepriimtinas. Jis sukėlė nemažai problemų. Sprendžiant kas gaus paramą, svarbiu aspektu tapo ne šeimos pajamų dydis ir vaikų skaičius, o kas pirmiau pateikė paraišką. Būtent tie žmonės, kurie pirmieji spėjo užsiregistruoti internetu savivaldybės eilėje (būtent internetu, nes programa startavo rugsėjo 1 d., šeštadienį, ir savivaldybių priėmimo skyriai tuo metu nedirbo), gali tikėtis pirmieji sulaukti paramos.

Nors mano įsitikinimams tai ir prieštarauja, bet galbūt šiais laukinio kapitalizmo laikais principas „kas greitesnis, tas gudresnis“ nėra iš esmės blogas. Tokiu atveju, reikėjo užtikrinti, kad sistemos veiks sklandžiai ir nestrigs. Deja, kaip nurodo savivaldybės specialistai, į savivaldybę kreipėsi žmonės, kurie negalėjo pateikti paraiškos, nes sistema strigo, o į kai kuriuos privalomus laukelius informacijos įvesti buvo neįmanoma. Tokiu atveju paraiškos tapo nebesvarstomos arba automatiškai nukeliavo į eilės galą.

Vis dėlto programa startavo, tad, prieš pradedant vertinti, ar ji pasiekė numatytus tikslus, reikėtų sutarti, ko buvo siekiama. Manau, programa pirmiausiai turėjo padėti toms jaunoms šeimoms, kurios susilaukusios vaikų, susiduria su problemomis, įsigyjant būstą. Jaunos šeimos neturi pakankamai santaupų ar turto, negali gauti banko paskolos.

Antrasis programos siekis buvo paskatinti jaunus žmones savo ateitį planuoti rajonuose, nutolusiuose nuo didmiesčių. Galiu patvirtinti, kad kompetentingų specialistų regionuose trūksta, o gaunamo užmokesčio netolygumas galėtų būti kompensuojamas pirmojo būsto programa ir mažesniais pragyvenimo kaštais regionuose.

Spaudoje teko girdėti, kad paraiškas paramai gauti užpildė daugiau nei 2 500 šeimų, deja, mūsų Akmenės rajone tokių tėra tik 2. Negalima teigti, kad susidomėjimo nebuvo. Vietos specialistai informavo, kad prieš rugsėjo 1 d. nemažai žmonių teiravosi apie programą. Tačiau pareiškėjų daug nebuvo. Galima manyti, kad čia kurti savo gyvenimą nėra patrauklu. Aš įsitikinęs, kad tai ne tiesa, o tokį rezultatą lėmė programos netobulumas.

Deja, vienas esminių reikalavimų, siekiant gauti paramą, yra deklaruota gyvenamoji vieta. Mano nuomone, labiau reikėtų akcentuoti šeimos pajamų dydį, vaikų skaičių.

Pagrindiniais kriterijais, ar šeima gaus paramą, tapo ne šeimos sudėtis, bet šeimos gaunamos pajamos ir turtas. Deja, situacija pakankamai absurdiška, buvo norima padėti tiems, kurie neturi pakankamai pajamų ir turto, bet, norint gauti paramą, vis dėlto reikia įrodyti, kad pajamų ir turto yra pakankamai. Negana to, turimas turtas negali būti būstas, kadangi programa skirta tik norintiems įsigyti pirmąjį būstą. Tarkim, tavo dabartinio būsto būklė nepatenkinama ir svarstai apie naują būstą, norėtum pretenduoti į paramą, bet negali, nes būstą vis tik turi.

Praėjus mėnesiui nuo programos pradžios, ir antrasis programos tikslas nebuvo pasiektas. Paramos daugiausiai kreipėsi šeimos, siekiančios įsigyti būstą Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonuose. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad paramos kreipėsi tie žmonės, kurie šiandien darbuojasi ir toliau tęs savo darbą didmiesčiuose, o gyventi siekia ne mieste, bet užmiestyje. Galbūt esu neteisus ir programos siekiai nebuvo tokie, kokius aš įvardijau, vis dėlto dabar atrodo, kad programa neįgyvendina numatytų tikslų ir pinigai leidžiami veltui.

Ką reikėtų keisti? Specialistai nurodo, kad dėl paramos būstui kreipėsi nemažai tų, kurie šiuo metu yra išvykę iš šalies ir čia nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos. Aš manau, kad ši programa galėtų būti skirta būtent tiems, kurie šiuo metu yra išvykę, ir ja būtų siekiama sugrąžinti emigrantus į Lietuvą. Deja, vienas esminių reikalavimų, siekiant gauti paramą, yra deklaruota gyvenamoji vieta. Mano nuomone, labiau reikėtų akcentuoti šeimos pajamų dydį, vaikų skaičių. Šie veiksniai turėtų tapti lemiantys, sprendžiant kam skirti paramą.

Dar vienas dalykas, ministerijos puslapyje nurodyta, kad žmonės, gavę savivaldybės pažymą apie tinkamumą gauti paramą, per dvi savaites turi kreiptis į kredito įstaigą dėl sutarties kreditui gauti pasirašymo. Mano žiniomis, šios sutartys kredito įstaigas pasiekė tik spalio 8 d., tad įgyvendinimas akivaizdžiai vėlavo. Pagal pateiktą informaciją, kredito įstaigos apie savo sprendimą turi informuoti per 2 mėnesius. Taigi, teoriškai visas procesas gali užtrukti beveik 3 mėnesius. Natūralu, kad toks laikas būsto pardavėjui yra pakankamai ilgas, dėl to ne visi pardavėjai sutinka laukti, kyla būsto kaina. Esu įsitikinęs, kad terminus reikėtų trumpinti.

Paskutinis dalykas, kurį norėčiau paminėti. Programoje yra numatytas saugiklis dėl susijusių asmenų. Ministerija nori užtikrinti, kad parama nebus piktnaudžiaujama ir žmonės nepirks būsto iš savo giminaičių. Deja, išsiaiškinti giminystės ryšius nei savivaldybės, nei kredito įstaigų atstovai negali. Atsiranda rizika, kad nepasitikint žmonėmis, bus sugalvota per daug saugiklių, sistema bus biurokratizuota, taps per daug sudėtinga, gremėzdiška ir nepatraukli. Žinoma, piktnaudžiavimo atvejų gali pasitaikyti, bet, jei iš anksto manysime, kad aplink vien vagys ir piktnaudžiautojai, galbūt tokios programos apskritai nereikėtų?

Paraišką užpildžiusių žmonių skaičius rodo, kad programa yra reikalinga. Manau, kad net ir vyriausybės lygiu šiemet jai neskyrus pakankamo finansavimo, kitais metais lėšų atsiras papildomai ir programa vis dėlto bus tęsiama. Tikiuosi, kad į mano nuogąstavimus ir pasiūlymus bus atsižvelgta, ir programa galės pasinaudoti tie, kuriems tikrai labiausiai jos reikia.

Tomas Martinaitis yra Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos valdybos narys, Akmenės rajono mero patarėjas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis