Dar pernai, TS-LKD Šiaulių miesto taryboje atsisakė politinio pasitikėjimo postų ir pasitraukė į opoziciją, nes negalėjo taikstytis su socialdemokratų įsipareigojimų nevykdymu ir didžiausios valdančiosios partijos neryžtingumu, lyderystės stoka, nesugebėjimu priimti būtinų sprendimų miesto vystymuisi bei miestiečių, ypač vaikų, gyvenimo kokybei gerinti.
Socialdemokratai (kurių savivaldybės taryboje praėjusiais metais dar buvo 13) pasijuto miesto valdovais. Nepaisant to, kad valdančiojoje koalicijoje partijų tuomet sumažėjo, socialdemokratai ją „sutvirtino“ atstatydami politinio pasitikėjimo postus, kurių TS-LKD taupydama miestiečių pinigus atsisakė.
Turbūt skaitytojai sutiks, kad vadovauti gali ne kiekvienas. Nesvarbu ar tai vaikų darželis, ar mokykla, ar savivaldybės įmonė – nuo vadovo priimamų sprendimų priklauso organizacijos ateitis.
Administracijos direktorius – tai ypač svarbus politinio pasitikėjimo postas. Šis pareigūnas valdo viso miesto biudžetą, jam pavaldūs visų savivaldybės biudžetinių ir bei visų kitų savivaldybės įmonių vadovai.
Socialdemokratai niekada nepasižymėjo kompetencijų gausa nei valstybės, nei savivaldybės lygmeniu.
Paprasčiau kalbant, tai žmogus, ant kurio pečių laikosi visas miestiečių kasdienis gyvenimas. Tai postas, į kurį skiriama remiantis politinio pasitikėjimo principu, taikomu daugelyje vakarų pasaulio valstybių. Pats principas iš tiesų yra labai demokratiškas, tačiau tik tol, kol principu vadovaujasi atsakingi, kompetentingi politikai. Tačiau kai šiuo principu vadovaujasi politiniai populistai, administracijos direktoriumi gali tapti bet kas. Skamba neįtikinamai, tačiau tai tiesa.
Socialdemokratai niekada nepasižymėjo kompetencijų gausa nei valstybės, nei savivaldybės lygmeniu. Vien tik Birutės Vėsaitės paskyrimas ūkio ministre jau daug ką pasako apie socialdemokratiškąją atsakomybę.
Ar bet kuri valytoja gali valdyti miestą?
Vieša paslaptis, kad administracijos direktorius G.Vyšniauskas buvo Seimo nario E.Žakario „žmogus“. To paties Seimo nario, kuris ne tik per savivaldos rinkimus surenka daugiausia šiauliečių balsų ir to paties, kuris jau ne kartą apgavo daugumą šiauliečių. Būdamas pirmu numeriu socialdemokratų sąraše ir ne kartą sulaukęs miestiečių pasitikėjimo, jis niekada neišmainė šiltos parlamentaro vietos Vilniuje į darbą savo miestui.
Šiaulių socialdemokratai, vadovaudamiesi ideologinio protėvio žodžiais, kad „bet kuri valytoja gali valdyti šalį“ ir turėdami daugumą valdančiojoje miesto koalicijoje, miesto administracijos vadovu paskyrė žmogų be administracinio darbo patirties, be vadovavimo įgūdžių ir be kompetencijų.
Klausimas: kodėl ir kokiu tikslu taip pasielgta? Atsakymas labai paprastas: reikalingas žmogus, kuris gali būti „valdomas“ nuotoliniu būdu iš Vilniaus. Galbūt kažkam iškyla klausimas, o kodėl tam pritarė Šiaulių meras Justinas Sartauskas? Atsakymas labai paprastas: meras (kaip ir dauguma socialdemokratų) negali pakęsti, jei šalia yra kompetetingesnis vadovas. Kadangi tokiomis savybės nepasižymi nei pats Šiaulių meras, administracijos direktoriaus kompetencijų kartelė buvo nuleista žemiau jūros lygio.
Šiaulių socialdemokratai miesto administracijos vadovu paskyrė žmogų be administracinio darbo patirties, be vadovavimo įgūdžių ir be kompetencijų.
Taigi, kas nutinka, kai „valytoja“ ima valdyti miestą? Iš esmės nenutinka nieko, nes nieko ir nevyksta. Viskas stovi vietoje. Kompetencijų nebuvimas neleidžia priimti sprendimų, nes sprendimai reikalauja kompetencijų. Užburtas ratas, kuriame po kurio laiko ima stagnuoti visas miestas.
Svarbios miesto problemos nesprendžiamos ir paliekamos ateičiai
Administracijos vadovas, neturėdamas nuomonės vienu ar kitu klausimu ir nesuvokdamas strateginių miesto tikslų, palieka spendimus priimi atsakingų skyrių ar įmonių vadovams, kurie savo ruožtu, dažniausiai sprendžia tik tuos dalykus, kurie aktualūs jų atstovaujamai organizacijai, o kartais gali būti netgi žalingi miestui.
Šiaulių atveju, tai beveik 30 procentų pabrangęs vanduo, išnaikinti mikroautobusai ir 150 naujų darbo biržos klientų, bene brangiausiai Lietuvoje nupirktas gatvės remontas, kuriam savivaldybė net neturi lėšų, „Go planet“ istorija ir t.t.
Tikrai svarbūs miestui klausimai atidedami ateičiai, tikintis, kad problemos išsispręs savaime, arba jas išspręs kažkas kitas. Tuo tarpu toks vadovas imasi darbų, kuriuos jis supranta pagal savo kompetenciją. Kaip sakė administracijos direktorius G.Vyšniauskas – pirmiausia reikia apsišluoti. Tvarkė suoliukus, dažė tvoras, keitė plyteles ir bortelius t. y. „apsišlavinėjo“.
Tačiau ateina laikas, kai viskas apauga neišspręstomis problemomis, ko pasekoje nelieka laiko jokiems sprendimams.
Tada pasiekiamas kritinis taškas ir toks vadovas dėl visų bėdų ima ieškoti kaltų. Suvokdamas savo beviltiškumą ima kaltinti visus iš eilės – pradedant savo pirmtakais ir baigiant kolegomis.
Tokio vadovavimo rezultatas – stagnuojantis miestas, kuriame pašalpų gavėjai tvarko miesto šaligatvius, mažiausias tarp didmiesčių vidutinis darbo užmokestis, didžiausias regione jaunimo nedarbas.
Tomas Petreikis yra TS-LKD Šiaulių miesto skyriaus pirmininkas
