Tą lemia kelios priežastys, tačiau viena iš jų – tai visiškai nepamatuoti aukštąjį mokslą besirenkančių jaunuolių lūkesčiai. Juos formuoja valstybės švietimo politika, kad aukštasis mokslas tapo prieinamas kone visiems to norintiems. Dar daugiau – nesugebantys tenkinti bent minimalių reikalavimų gali be eilės pretenduoti ir gauti diplomą tiesiog susimokėję mokslo įstaigos numatytą sumą eurų.
Dirbtinai kuriamos aukštojo mokslo paklausos ir išgyvenimo lygtį sprendžiančių aukštojo mokslo įstaigų žirklėse paskutinėje eilėje atsiduria esminis aukštojo mokslo dalykas – turinys, t.y. žinios ir kompetencijos. Tokioje trejų ar ketverių metų „eilėje“ išlaukę jaunuoliai gali mosuoti diplomu, tačiau faktiškai jiems negalima ne tik patikėti inžinerinių užduočių, bet dažnai net kyla klausimas, ar jie iš viso dar turi gebėjimą mokytis ir formuoti naujus įgūdžius.
Galima tik retoriškai paklausti – ko vertas mokslo įstaigos diplomas, jeigu jį gauna ir geriausi studentai, ir vos keletą kartų auditorijose ar laboratorijose pasirodę jaunuoliai? Todėl atsakingai veikiančioje aukštojo mokslo sistemoje „diplomo negavusiųjų“ studentų dalis negali būti lygi nuliui. Kitaip – tai tampa paties aukštojo mokslo kompromitacija, kai nuvertinamos pažangiausių studentų pastangos ir darbo rezultatai.
Laisvoji rinka kaip niekas kitas sulygina ir pamatuoja gebėjimus.
Tokią takoskyrą formuoja reikšmingas Lietuvos aukštojo mokslo sistemos trūkumas – tai atvirai ir skaidriai fiksuojamos bei skelbiamos statistikos apie atskirų mokslo įstaigų ir jų programų absolventų darbo užmokesčio dydį stoka. Laisvoji rinka kaip niekas kitas sulygina ir pamatuoja gebėjimus. Todėl 12 metų medicinos studijose praleidęs specialistas visai netikėtai rinkoje gali būti vertas mažesnio užmokesčio, nei pusę metų profesinėje mokykloje praleidęs šaltkalvis ar tinkuotojas.
Taip, aukštąjį mokslą baigę asmenys privalo gebėti užsidirbti akivaizdžiai didesnį atlyginimą. Taip, aukštojo mokslo diplomas vos ne automatiškai turi reikšti, kad toks asmuo vertas mažiausiai 50% už vidutinio darbo užmokestį didesnio atlyginimo. Tačiau tai – statistika. Ir ji turi remtis realiais, patikrinamais skaičiais, o ne tuščiomis deklaracijomis ar nepamatuotais lūkesčiais.
Tuo pat metu skaidrus atlyginimų skirtumų deklaravimas ir stebėsena turi būti visų sąžiningai dirbančių aukštojo mokslo įstaigų tikslas. Nes švietimo įstaigų koridoriuose vykstančios kovos dėl „krepšelių“, „programų“ ar dar kokio nors išvestinio dydžio finansavimo nėra laisvosios rinkos nematoma ranka. Priešingai, daugeliu atvejų ji veikia kitaip, bando sukurti dirbtinį deficitą ten, kur poreikio nėra, arba sumažinti poreikį ten, kur jis neišvengiamas.
Todėl aukštosios mokyklos turėtų kovoti dėl skaidrios reitingavimo ir finansavimo sistemos. Tai sumažintų nepamatuotus lūkesčius, kad, baigę rinkoje nepaklausią specialybę, jaunuoliai sugebės rasti ką nors daugiau, negu pasiūlymą dirbti kasininku prekybos centre.
Todėl aukštosios mokyklos turėtų kovoti dėl skaidrios reitingavimo ir finansavimo sistemos.
Kita vertus, nereikia atmesti ir valstybės švietimo politikos bei ilgalaikio planavimo tikslų. Štai pastaraisiais metais buvo skiriama daug dėmesio jaunuolių skatinimui rinktis mokytojo profesiją. Palikim racionalią abejonę šalia, tačiau tuo pat metu kyla klausimas – kur realios valstybės ilgalaikės paskatos populiarinti inžinerinės specializacijos studijas? Galima pasidžiaugti, kad 2021 metais matome teigiamą rezultatą, nors ir nedidelį (trumpuoju laikotarpiu). Šiais metais, po 5 metų kritimo, priimtųjų į inžinerijos ir technologijų studijų krypčių grupių programas skaičius buvo didesnis nei 2020-aisiais. ŠMSM skiria vis daugiau vietų
šioms studijų krypčių grupėms, ypač kolegijose, ir dalis įstojusiųjų gaus 200 eurų mėnesines stipendijas. Tikėtina, kad valstybės dėmesys ilgalaikėje perspektyvoje išliks.
Ne ką mažiau svarbūs ir studijų proceso pokyčiai. Manau, vis didesnę aukštojo mokslo studijų dalį turi sudaryti praktinio teorinių žinių taikymo iššūkiai. Tam būtinas intensyvesnis mokslo ir verslo bendradarbiavimas, daugiau dėmesio numatant įvairioms pameistrystės formoms. Todėl Vakarų šalyse 50-60 proc. studijų laiko skiriant praktiniams įgūdžiams sėkmingai studijas pabaigęs jaunuolis jau yra pasiruošęs žengti į darbo rinką ir jam nereikės mėnesių ar metų „adaptuotis“ prie praktinės veiklos.
Todėl, ieškodami atsakymo į pagrindinį klausimą, turime pripažinti, kad būtent aukštojo mokslo įstaigos turi rasti jėgų atsilaikyti senai tradicijai, kuri verčia „štampuojant“ devalvuoti diplomus. Tai ne tik visų aukštojo mokslo įstaigų garbės reikalas, bet ir visos visuomenės interesas kuriant ir plėtojant aukštos pridėtinės vertės inžinerinės pramonės sektorius.
Gal mūsų švietimo sistemai padėtų keistis ir reformuotis, jeigu mokslo įstaigų finansavimas būtų iš 2 dalių –fiksuotų valstybės biudžeto lėšų (bazinės dalies) ir priedo už rezultatą, gerai paruoštus specialistus, gerus rinkos atsiliepimus bei reitingus? Tokiai naujai sistemai verslas tikrai pritartų ir ją palaikytų.
