Lietuva – ne išimtis. Mūsų mažoje norinčioje ekonomiškai ir technologiškai pirmauti valstybėje jau pakanka humanitarų. Juk kas apskritai yra tie humanitarai? Bemaž trečdalis visų dabartinių Lietuvos ambasadorių, įvairių premijų laureatai, naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Europos Komisijos prezidentas Donaldas Tuskas ar buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas. Ar tokie žmonės apskritai yra reikalingi ir ar jie gali prisidėti prie visuomenės gerovės?
Visi suprantame, kad kapitalas turi būti nukreipiamas į tas sritis, kurios gali generuoti didžiausias pajamas, tiksliau tariant – ten, kur rezultatus galime pamatuoti skaičiais, ne žodžiais. Tad kokios trys pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvai reikėtų atsisakyti humanitarinių mokslų?
Visi suprantame, kad kapitalas turi būti nukreipiamas į tas sritis, kurios gali generuoti didžiausias pajamas, tiksliau tariant – ten, kur rezultatus galime pamatuoti skaičiais, ne žodžiais.
Viskas turi būti išmatuojama skaičiais
Modernioje laisvoje rinkoje viską galima įvertinti realiais skaičiais ir rinkos poreikiu. Tai, pavyzdžiui, dar 2015 m. suprato Japonijos švietimo ministras, visų universitetų vadovams išsiuntęs oficialų laišką su raginimu atsisakyti humanitarinių bei socialinių mokslų fakultetų ir verčiau susikoncentruoti į kažką praktiškesnio.
Tačiau Europoje situacija yra daug blogesnė. Tiek Senajame žemyne, tiek netgi JAV įvairūs akademikai nuolat ragina vyriausybes atsižvelgti į lyg ir matomą, tačiau nepamatuojamą humanitarinių mokslų naudą demokratinėms valstybėms ir visuomenei.
Dabartinis Airijos prezidentas Michaelas D.Higginsas, savo karjerą pradėjęs kaip pedagogas, po finansinės krizės 2013 m. netgi prisidėjo prie to, kad vidurinėse mokyklose vaikai būtų mokomi filosofijos. Tokio žingsnio buvo imtasi po visuotinės apklausos, kurioje airiai buvo klausiami, ką jiems reiškia valstybė ir kaip jie įsivaizduoja visuomenę, o šiuo metu Airijos prezidentas siekia, kad filosofija būtų ir pradinio ugdymo programoje.
Kitas panašus pavyzdys iš Jungtinės Karalystės, kur neseniai atliktas mokslinis tyrimas parodė, kad lotynų ir senovės graikų kalbų dėstymas mokiniams padeda geriau susikoncentruoti, geriau suprasti anglų kalbos gramatiką ir netgi spręsti matematinius uždavinius.
Tyrimas parodė, kad lotynų kalbos mokęsi mokiniai vos per kelis mėnesius savo rezultatais pralenkė bendraamžius maždaug 10 kartų, tačiau visa tai nepadeda paskaičiuoti realios humanitarinių mokslų naudos valstybei ir ekonomikai, nes baigęs humanitarinės krypties studijas jaunuolis neturi jokios realios specialybės.
Mokslas turi teikti realią naudą
Humanitariniams mokslams skiriamas biudžetas dažniausiai apkarpomas dėl bendro universiteto gerbūvio, stengiantis mokymo procesą paversti į vartotoją orientuotu verslo modeliu.
Universitetą baigęs studentas turi turėti praktinių gebėjimų, o humanitarinių mokslų studentas yra mokomas savarankiško ir kritinio mąstymo, gebėjimo įžvelgti priežastį, pretekstą, rezultatą ir abiejų konflikto pusių interesus. Visgi modernioje visuomenėje vaikus reikėtų mokyti tikslinių techninių specialybių.
Ar Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas būtų be pagrindo nusprendęs priimti įstatymą, kuris apribotų vakarietiško ir humanitariško Vidurio Europos universiteto veiklą šalyje, jei nebūtų matęs, kad jis tiesiog yra nepraktiškas ir netenkina darbo rinkos poreikių?
Mąstymas yra pervertinamas ir neteikia realios finansinės naudos. Daugumą atsakymų į įvairius klausimus galima rasti internete, pateikiamą įvairių straipsnių, TOP10 sąrašų ar infografikų pavidalu. Kokią finansinę naudą teikia tokių klausimų kaip „kaip valstybė turėtų spręsti socialinės atskirties ir skurdo problemą?“, „kokios gali būti aukšto nedarbo lygio politinės pasekmės?“ ar „ar dirbtinis intelektas turi moralę?“ kėlimas?
Netgi realus Lietuvos pavyzdys gali lengvai padėti atsakyti į humanitarinių mokslų reikalingumo klausimą. Jei dauguma šių mokslų atstovų dirbtų pelną nešantį darbą ir nuolat nekritikuotų valdančiosios daugumos, kiek įstatymų ir idėjų jau būtų įgyvendinta. Gaila, kad panašiu nuolatiniu kritikavimu užsiima ir pagrindinės Seimo opozicijos partijos lyderis, kuris taip pat yra humanitaras.
Geroji užsienio valstybių patirtis
Geroji užsienio valstybių patirtis rodo, kad universitetai turi kuo labiau prisitaikyti prie rinkos poreikių. Pirmas žingsnis daugeliu atvejų yra „rebrandingas“. Daugelyje JAV universitetų bent pastarąjį dešimtmetį didžiausius atlyginimus gauna rinkodaros ir komunikacijos profesionalai, ne dėstytojai ir profesoriai, nes jų darbas yra pamatuojamas realiais skaičiais.
Humanitariniams mokslams skiriamas biudžetas dažniausiai apkarpomas dėl bendro universiteto gerbūvio, stengiantis mokymo procesą paversti į vartotoją orientuotu verslo modeliu. Formuojasi tam tikra rinkodarinė ideologija, paremta realiais skaičiais ir statistika, pagal kurią aukštojo mokslo įstaigos, pagaliau sumažinę humanitarinių mokslų biudžetus, gali leisti daugiau reklamos viešoje erdvėje, atnaujinti logotipą ir visą prekės ženklą.
Naujos spalvos, tinklalapiai, įvaizdis padeda universitetus paversti tam tikrai į jaunąją vartotojų kartą orientuotais beveik pramogų parkais, kurie ruošia tikslinių profesijų būsimus darbuotojus. Universitetai pagaliau pradeda rengti studijų programas, kurios ruošia studentus realiai darbo rinkai, ne tiesiog mąstyti.
Galbūt humanitarai ir pavadintų visa tai tam tikra ideologine paranoja, pagal kurią studentai mokomi paprastai ir logiškai mąstyti tam tikromis korporatyvinėmis, tam tikrų partijų propaguojamomis formuluotėmis, tačiau tokiu atveju – kokia yra reali humanitarinių mokslų nauda: kompleksinis problemų sprendimas ir kritinis-analitinis mąstymas?
Tomas Riklius yra komunikacijos konsultantas ir klasikinės filologijos magistrantas, tiriantis meno ir estetikos filosofijos problematiką bei antikinių kultūrų apraiškas šiuolaikinėse medijose ir mene.
