Gražu ir kilnu taip kalbėti apie universitetines studijas, kurios išgyvena ne pačius puikiausius savo laikus, tačiau, kai mokiniui reikia realiai paaiškinti, kodėl iš tikrųjų jis galėtų pagalvoti ir apie tokius mokslus, o dažniau netgi ne jam, bet už nugaros stovintiems tėvams, skambūs lozungai nėra geriausia išeitis.
Jau iš savęs gan kvaili yra klausimai, kurie prasideda „ar svarbu“, „ar verta“, „kokia nauda“, nes juose iškart išsakomas klausiančiojo abejingumas kalbamam objektui. Visgi juos visus galima atsakyti labai ekonomiškai, apskaičiuojant humanitarinių mokslų pridėtinę vertę.
Ar svarbi keliakalbystė?
Vienareikšmiškai taip. Greitai besikeičiančiame technologijų pasaulyje darosi labai sunku numatyti netgi rytojaus technologijų pažangą, todėl žmonės turi gebėti adaptuotis, prisitaikyti ir rasti kūrybiškus sprendimus.
Tiesa, apčiuopiamą humanitarinių mokslų naudą arba sunku pamatyti, arba turi praeiti nemažai laiko, tačiau būtent humanitariniai ir socialiniai mokslai išugdo gebėjimą prisitaikyti prie naujai iškylančių nestandartinių problemų.
Atsisakius anglų ar kitos užsienio kalbos mokymo dar pradinėse klasėse suprastėtų ne tik visa švietimo sistema, bet sumažėtų ekonominis regiono potencialas.
Šveicarija puikus daugiakalbystės pavyzdys. Šių metų gegužės mėnesį Šveicarijos vokiškosios dalies, Ciuricho kantono, gyventojai nebe pirmąkart balsavo visuotiniame referendume dėl tik vienos kalbos mokymo pradinėse mokyklose. 60 proc. dalyvavusiųjų referendume pasisakė prieš kalbų sumažinimą.
Koks buvo pagrindinis jų argumentas? Atsisakius anglų ar kitos užsienio kalbos mokymo dar pradinėse klasėse suprastėtų ne tik visa švietimo sistema, bet sumažėtų ekonominis regiono potencialas. Vien todėl jaunieji šveicarai ir toliau mokysis anglų kalbos nuo 7 m., o tuomet dar ir prancūzų kalbos nuo 11 m.
Jungtinių Amerikos Valstijų politikai jau pradeda kalbėti apie „nepaprastąją užsienio kalbų situaciją“, mat neseniai atliktos apklausos parodė, kad vos 20,7 proc. amerikiečių moka kurią nors užsienio kalbą, palyginus su 66 proc. europiečių, mokančių bent vieną užsienio kalbą. O kur dar Europos statistikos departamento duomenys, rodantys, jog daugiau nei 90 proc. Europos mokinių šiuo metu mokosi bent vienos užsienio kalbos – anglų kalbos.
JAV verslo strategai geba įžvelgti realų ekonominį ir politinį pavojų – greitai gali pritrūkti užsienio kalbas mokančių diplomatų ir darbuotojų, o taip stagnuotų ne tik užsienio politika, bet ir pirma pasaulio ekonomika. Amerikiečiai taip pat supranta, jog šalies vartotojai ir darbo rinkos dalyviai greitai gali prarasti konkurencingumą, nes nebeturės XXI a. būdingų gebėjimų, atsirandančių per keliakalbystę.
Kokia humanitarinių mokslų nauda?
Šis klausimas dažniausiai skamba beveik taip pat kaip ir „o ką dirbsi po humanitarinių / socialinių studijų?“ Pagrindinių tiesioginių užsienio investuotojų Lietuvoje penketuką, pagal 2016 m. Statistikos departamento duomenis, sudaro Švedija, Nyderlandai, Vokietija, Norvegija ir Lenkija. Taip, tos pačios kaimyninės Lenkijos verslai Lietuvoje per 2016 m. investavo beveik milijardą eurų.
Lenkija taip pat yra ir trečia pagal dydį Lietuvos užsienio prekybos partnerė, į kurią eksportuojama 9,1 proc. lietuviškos produkcijos, tačiau reali problema yra tai, jog mūsų valstybėje masiškai trūksta šia užsienio kalba kalbančių specialistų. Daugiau nei 90 proc. Lietuvos mokinių kaip pirmą užsienio kalbą mokosi anglų kalbą, o mokyklose netgi būtų sunku rasti galimybę mokytis lenkų kaip antrąją užsienio kalbą.
2016 m. duomenimis 5,6 proc. Lietuvoje gyventojų sudarė etniniai ar tokiais save laikantys lenkai, o maždaug 15 proc. Lietuvos gyventojų sakėsi vienokiu ar kitokiu lygiu mokantys lenkų kalbą. Tai paprasčiausiai reiškia, kad 9,4 proc. gyventojų sugeba pasinaudoti šios užsienio kalbos mokėjimo privalumais, kurių tik pats mažiausias yra tai, jog Lenkijos turguje gali nusiderėti zlotą ar du.
Užsienio kalbos mokėjimą galima paversti paprasčiausiu ekonominės vertės skaičiavimu. Žinoma, tikriausiai paprasčiausias būdas labai tiksliai apskaičiuoti humanitarinių ar socialinių mokslų vertę būtų įvertinti visų šių mokslų sričių atstovų sukuriamą BVP dalį, o tai būtų sunku.
Nėra jokių panašių duomenų, o šių mokslų atstovai dažniausiai dirba labai skirtingose srityse. Ir tai rodo ne humanitarinių mokslų negebėjimą paruošti studentą darbo rinkai, bet išugdomus įgūdžius prisitaikyti prie bet kokios situacijos ir perprasti naujus dalykus.
Lenkų kalbą mokančio darbuotojo ekonominė vertė per metus yra maždaug 1200–2400 eurų didesnė.
Pavyzdžiui, studentai, neturintys darbo patirties, bet mokydamiesi ar mokėdami kurią nors užsienio kalbą, dažnai renkasi darbą kontaktų centruose. Juose beveik visuomet yra standartiniai kalbų komplektai, už kuriuos mokamas maždaug vidutinis mėnesinis darbo užmokestis po mokesčių, kuris 2016 m. Lietuvoje sudarė kiek daugiau nei 600 eurų.
Tačiau mokantys nestandartinę ar retesnę kalbą darbuotojai dažniausiai turi galimybę gauti „kalbos priedą“. Visų didžiausių jau minėtų tiesioginių investuotojų Lietuvoje (Švedija, Nyderlandai, Vokietija, Norvegija, Lenkija) kalbos yra gan retai žinomos, tad toks darbuotojas, mokantis, pavyzdžiui, anglų ir lenkų, ar vokiečių bei lenkų ir pan., yra įvertinamas bent 100–200 eurų didesniu atlyginimu.
Paprasta aritmetika – lenkų kalbą mokančio darbuotojo ekonominė vertė per metus yra maždaug 1200–2400 eurų didesnė. Tikriausiai galima būtų nustebti, bet greitai pradės trūkti ir rusų kalbos specialistų, nes po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo ar tuo labiau po 2000 m. gimusi karta vis rečiau mokosi šios užsienio kalbos. Ką jau kalbėti apie kitų kaimyninių valstybių, Estijos ar Latvijos, kalbas.
Pridėjus kitus skaičiavimus, tai, jog vien per 2016 m. vidutinis atlyginimas Lietuvoje augo kiek daugiau nei 8 proc., tai, jog patyręs ir humanitarinį ar socialinį darbą turintis darbuotojas gali gan lengvai prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų, bei tai, jog toks darbuotojas greičiausiai kils karjeros laiptais ir kasmet gaus dar bent 2 proc. daugiau pajamų, matysime, jog vien lenkų kalbos mokėjimas gali būti įvertintas maždaug 24–49 tūkst. eurų per vos dešimt metų, atmetant infliaciją ir tikimybę, kad darbuotojas pereis į kitą darbovietę.
