Lietuva taip pat turi visas sąlygas tapti inovatyvia šalimi, bet, gilėjant viešojo sektoriaus krizei, mūsų šalis gali likti skurdžia ir nekonkurencinga. Universitetai sprendžia išgyvenimo klausimą, viešasis sektorius stagnuoja, o verslas mieliau vykdo plėtrą kitose valstybėse.
Inovacijos nėra madingas šūkis. Tai sutaupyti ištekliai, padidintas efektyvumas, tvarumas. Be to, šalis, skatinanti vykdyti inovatyvius pirkimus, sudaro palankesnes sąlygas konkurencingai vystytis verslui ir mokslui. Pavyzdžiui, inovatyvus apšvietimas, pats užsilopantis asfaltas, skaitmeninė statyba, nulinis atliekų susidarymas, patys apsišildantys statiniai, miestų ar transporto infrastruktūra, apsauga nuo gamtos stichijų, švietimo priemonės ir t. t. Deja, nors inovacijų projektams ES skiria finansavimą pagal programą „Horizontas 2020“, Lietuvoje inovatyvūs viešieji pirkimai sudaro vos 3 procentus visų per metus vykdomų pirkimų.
Lietuvoje inovatyvūs viešieji pirkimai sudaro vos 3 procentus visų per metus vykdomų pirkimų.
Nedidelį inovatyvių viešųjų pirkimų skaičių Lietuvoje lemia sustabarėjęs viešasis sektorius, kur dauguma skelbiamų viešųjų pirkimų sąlygų yra parengtos pagal XX amžiaus sprendinius ar linijinės ekonomikos modelį.
Viešųjų pirkimų galimybės nėra pakankamai išnaudojamos. Daugumoje viešųjų pirkimų procedūrų mažiausia kaina vis dar naudojama kaip vienintelis sutarties sudarymo kriterijus, o perkamos prekės, paslaugos ar darbai nėra inovatyvūs. Viešojo sektoriaus institucijoms viešieji pirkimai galėtų tapti veiksminga priemone efektyviai, tvariai ir strategiškai panaudoti viešąsias lėšas, visų pirma nacionalinių biudžetų suvaržymo laikotarpiu.
Eurostat duomenimis, viešiesiems pirkimams kasmet išleidžiama milijardai eurų, todėl geresnis jų valdymas galėtų padėti sutaupyti daug valstybės biudžetų lėšų ir padidinti investicijas. Pavyzdžiui, padidinus veiksmingumą 10 proc., būtų galima sutaupyti ne vieną šimtą milijardų eurų per metus, nemažinant europiečiams teikiamų paslaugų lygio.
Lietuvos mokesčių mokėtojai turėtų reikalauti jų mokamų mokesčių grąžos kokybiškomis viešosiomis paslaugomis, atnaujinama šalies infrastruktūra, konkurencinga ekonomika, švietimu ir pan.
Pažymėtina, jog žiedinė ekonomika skiriasi nuo paplitusios linijinės ekonomikos (gamyba – vartojimas – atliekos), nes sudaro beveik uždarą sistemą (ratą), kurioje siekiama naudoti kuo mažiau neatsinaujinančių išteklių ir daugiau atsinaujinančių ar daugkart panaudojamų.
Valstybė per viešuosius pirkimus turėtų vykdyti ateities ekonomikos politiką, susijusią su žiedine ekonomika, inovacijomis, energijos efektyvumu ir aplinkosauginiais sprendimais, siekiant naudoti kuo mažiau išteklių, atliekų, kuo ilgiau išlaikyti produktų ir medžiagų vertę, t. y. taikyti gyvavimo ciklą – tokį procesą, kuriame visi vienas po kito einantys ir (arba) tarpusavyje susiję produkto tiekimo, darbų atlikimo ar paslaugų teikimo etapai nuo žaliavų įsigijimo ar išteklių gavimo iki produkto išėmimo iš apyvartos, utilizavimo, sunaikinimo ar paslaugų teikimo pabaigos, įskaitant atliktinus mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, gamybą, prekybą ir jos sąlygų įvertinimą, transportavimą, naudojimą ir priežiūrą. Tai yra daugiau nei pagrindinės miesto gatvės dangos atnaujinimas ar paprastas pastato apšiltinimas.
Kad viešasis sektorius galėtų įgyvendinti inovacijas, pirmiausia būtinas viešųjų pirkimų organizatorių ir dalyvių tarpusavio pasitikėjimas.
Nekartoti, kaip pas mus įprasta, kad nėra pinigų, o imtis iniciatyvos ir atsakomybės, ugdyti kompetencijas. Viešajam sektoriui būtina suvokti savo problemą poreikį ir apibrėžti norimą rezultatą, tuo tarpu tiekėjas galėtų pasiūlyti sprendimą arba alternatyvas. Perkančioji organizacija privalo laiku ir tinkamai suplanuoti inovacijų poreikį ir užmegzti konstruktyvų dialogą su rinkos dalyviais bei siekti su jais sinergijos. Tai sudarytų visas sąlygas tiekėjui pateikti pasiūlymus ir sprendinius, kurie galėtų padidinti našumą, kokybę, viešųjų paslaugų tvarumą ir mažinti sąnaudas. Šiame procese labai svarbu užsakovo bei tiekėjo susikalbėjimas ir komandinis darbas, galintis padėti rasti tinkamą sprendimą.
Žemiau pateikiamas Lenkijos pavyzdys yra visiškai įgyvendinamas bet kurioje Lietuvos savivaldybėje.
Sucha Beskidzka ligoninės pastatas, pritaikius tam tikrus sprendinius, buvo renovuotas taip, kad vasarą patalpose temperatūra būtų žemesnė, o žiemą aukštesnė nei iki renovacijos ir tam suvartojama mažiau energijos.
Alternatyvios elektros energijos šaltinis yra prie pastato fasado ir stogo pritvirtinti saulės energijos moduliai. Ligoninė tapo maža elektrine. Tokiu būdu buvo sutaupyta šilumos ir elektros energija, o 5 proc. viso elektros energijos poreikio ligoninė gaudavo iš saulės. Atlikus inovatyvią renovaciją šiai ligoninei per metus pavyko sutaupyti iki 37 000 eurų.
Leisdami sutaupyti išteklius ir mažinti sąnaudas, inovatyvūs pirkimai teikia didžiulių galimybių. Įsigijusios inovatyvių ir jų poreikius atitinkančių sprendimų, regioninio ir vietos lygmens viešojo sektoriaus institucijos gali veiksmingiau teikti viešąsias paslaugas, suvartoti mažiau energijos, patirti mažesnių gyvavimo ciklo sąnaudų, taip pat įgyti daug kitokių pranašumų. Deja, Lietuvoje inovacijų partnerystė, žalieji ar žiediniai pirkimai yra retenybė. Toliau švaistysime savo lėšas „kiaurų“ pastatų šildymui.
