Šiuo metu nedarbo lygis šalyje, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, sudaro apie 6 proc. Paskutinį kartą panašus nedarbas buvo 2006 m. viduryje, jau gerokai įsisiūbavus ekonomikos bumui. Mažėjant bedarbių įmonės turi vis mažesnį pasirinkimą samdydamos naujus darbuotojus. Dabar juos dažnai tenka tiesiog perpirkti iš kitų įmonių. Visa tai įmonėms nemažai kainuoja, nes, ketindamos pritraukti darbuotojų, jos turi siūlyti vis didesnį darbo užmokestį. Tačiau tai bendras šalies vaizdas. Jei vertintume padėtį didžiųjų ir mažesniųjų miestų apskrityse, matytume nemažai darbo rinkos raidos skirtumų.
Nedarbo lygis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje pernai buvo toks pat kaip praėjusį dešimtmetį ekonomikos bumui pasiekus aukščiausią tašką ir sudarė 3,8 proc. Kitur nedarbo lygis sudarė apie 9 proc. ir buvo dvigubai didesnis nei praėjusio dešimtmečio ekonomikos pakilimo metu.
Didesnio nedarbo priežasčių gali būti keletas. Mažesniųjų miestų apskritys ilgą laiką susidūrė su sparčiu darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimu. Visa tai reiškė ir pirkėjų bei klientų skaičiaus mažėjimą, prislopusį ekonominį aktyvumą ir galiausiai menkesnį naujų darbuotojų poreikį. Kita priežastis – darbo neturinčių gyventojų žinios ir įgūdžiai. Jie ne visada tenkina darbdavių poreikius, pavyzdžiui, nemaža dalis bedarbių kaimo vietovėse yra vyresnio amžiaus, mažiau jų moka anglų kalbą, yra prasčiau įvaldę modernias technologijas ir pan.
Nepaisant šių skirtumų, mažesniųjų miestų apskritys pagal atlyginimų augimą nuo didžiųjų miestų apskričių atsilieka gana nedaug. Iš dalies tokią raidą paaiškina migracija. Mažesniųjų miestų apskritys susiduria ne tik su didele jaunų žmonių emigracija į kitas šalis, bet ir su migracija į didžiuosius miestus. Taigi, regionų įmonės dėl savo darbuotojų turi konkuruoti ne tik su kitomis tame regione veikiančiomis įmonėmis, bet ir su didžiaisiais šalies miestais bei Vakarų Europos šalimis.
Nedarbo lygis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje pernai buvo toks pat kaip praėjusį dešimtmetį ekonomikos bumui pasiekus aukščiausią tašką ir sudarė 3,8 proc.
Matyt, tai skatina regionus neatsilikti nuo miestų keliant darbo užmokestį. Kitas paaiškinimas – pastaraisiais metais sparčiai didėjusi MMA. Kadangi regionuose atlyginimai yra mažesni, jos didinimas darbo užmokesčio augimą spartina labiau. Be to, prisideda ir kiti valdžios sprendimai: be minėtos MMA, kuri mokama tik už nekvalifikuotą darbą, pradėta taikyti socialinio draudimo įmokų apatinė riba.
Reikšmingai darbo užmokesčio augimo tendencija šiais metais pasikeitė viešajame sektoriuje. Ilgą laiką didėję pastebimai lėčiau nei privačiajame sektoriuje, atlyginimai viešajame sektoriuje trečiąjį ketvirtį kilo netgi šiek tiek sparčiau. Tai lėmė valdžios sprendimai reikšmingai pakelti sveikatos apsaugos ir aukštojo mokslo sričių darbuotojų darbo užmokestį – jis pirmąjį pusmetį pakilo atitinkamai 17,4 ir 23,1 proc. Tiesa, darbo užmokestis viešojo administravimo įstaigose (ministerijose, joms pavaldžiose įstaigose ir pan.) tiek nedidėjo.
