Gimstamumas Lietuvoje nėra mažas
Gimusiųjų skaičių lemia du veiksniai: gimstamumas, rodantis, kiek vaikų viena moteris susilaukia per savo gyvenimą, ir jaunų gyventojų skaičius šalyje.
Praėjusio dešimtmečio pradžioje gimstamumas Lietuvoje tesiekė 1,3 vaiko ir buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Tačiau per 15 metų padėtis reikšmingai pasikeitė: gimstamumas pastebimai padidėjo ir pastaraisiais metais sudarė 1,7 vaiko. Tai buvo vienas didžiausių pokyčių tarp išsivysčiusių šalių (šiek tiek daugiau gimstamumas išaugo tik Latvijoje).
Palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, gimstamumas Lietuvoje yra vienas iš didesnių. Didžiausias gimstamumas buvo Prancūzijoje, Naujojoje Zelandijoje, Švedijoje ir Airijoje – 1,9–2,0 vaiko. Mažiausias jis buvo Portugalijoje, Ispanijoje, Kipre, Graikijoje ir Lenkijoje – tik 1,3 vaiko.
Tiesa, gimstamumas Lietuvoje buvo nepakankamas kartų kaitai užtikrinti. Tam reikia, kad moteris per savo gyvenimą susilauktų maždaug 2 vaikų. Vienas vaikas turi pakeisti mamą, kitas – tėtį.
Žmonių deficito priežastis – emigracija
Nepaisant to, kad Lietuvoje vidutinė šeima ar pora dažnai ryžtasi auginti nebe vieną, o du vaikus, bendras šalyje kasmet gimstančių vaikų skaičius per 15 metų nepadidėjo nė kiek. Šį reiškinį lėmė tai, kad per minėtą laikotarpį labai sumažėjo jaunimo. Priežastis aiški – didelė emigracija.
Pavyzdžiui, 2001 m. Lietuvoje gyveno 538 tūkst. 10–19 m. amžiaus gyventojų, po 15 metų šie gyventojai buvo sulaukę 25–34 m. amžiaus, tačiau jų buvo jau tik 375 tūkst. Taigi šių gyventojų grupė sumažėjo 163 tūkst. arba beveik trečdaliu – 7 tūkst. sumažėjo dėl mirčių, visa kita paaiškina didelė emigracija.
Gimstamumas Lietuvoje buvo nepakankamas kartų kaitai užtikrinti. Reikia, kad moteris per savo gyvenimą susilauktų maždaug 2 vaikų. Vienas vaikas turi pakeisti mamą, kitas – tėtį.
Jeigu minėtus 15 metų emigracija būtų buvusi lygi imigracijai, pastaraisiais metais būtų gimę ne 30 tūkst., bet 42 tūkst. naujagimių. Kitaip tariant, gimusiųjų skaičius būtų nusvėręs mirčių skaičių, kuris praėjusiais metais sudarė 40 tūkst. Deja, taip nenutiko ir panašu, kad nenutiks ir netolimoje ateityje.
Eurostatas prognozuoja, kad per ateinančius 30 metų Lietuvoje gimusiųjų sumažės dar beveik per pusę – nuo 30 iki 18 tūkst., nors gimstamumas turėtų išaugti nuo 1,7 iki 1,8 vaiko. Vadinasi, ir toliau gimusiųjų skaičiaus pokytį lems mažėsiantis jaunų gyventojų skaičius.
Ko reikia tam, kad tendencija keistųsi ir ateityje gimusiųjų skaičius bent jau nemažėtų? Jaunų žmonių emigracijai, matyt, reikėtų skirti ne ką mažesnį dėmesį nei gimstamumui. Pagrindinės problemos, dėl kurių išvykstama ieškoti geresnio gyvenimo svetur – žemas pragyvenimo lygis, perspektyvų nematymas, prastoka švietimo sistema ir kt. To akimirksniu neišspręsime, tačiau privalome judėti į priekį ir ieškoti atsakymų į kertinius visuomenės klausimus: mokesčių, ypač darbo apmokestinimo, aiškumo dėl pensijų, kurios itin svarbios dabartiniams trisdešimtmečiams–keturiasdešimtmečiams, kaupimo, socialinės atskirties mažinimo. Kuo daugiau žmonių savo ateitį matys Lietuvoje, tuo mažesnė tikimybė, kad lietuvių pasaulyje kada nors gyvens daugiau nei savo šalyje.
Tomas Šiaudvytis yra Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas.
