Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Tomas Tamošuitis: Organų donorystė – per dešimtmetį progreso pasiekti nepavyko

Dažniausiai apie donorystę ir transplantaciją kalbama įvairių sukakčių minėjimuose, visuomeninių akcijų metu, kada išdalijami padėkos raštai, gėlės ir pasakojamos jautrios istorijos. To, be abejo, reikia, bet ar tai duoda realų rezultatą, kai darbai skiriasi nuo kalbų?
Tomas Tamošuitis
Tomas Tamošuitis / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Remiantis nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, 2007 metais potencialių donorų buvo 95, efektyvių – 48, o 2017 metais atitinkamai – 101 ir 43. Artimųjų prieštaravimo procentas organų donorystei po smegenų mirties: 2007 – 29 proc., o 2017 – 33 proc. Akivaizdu, kad per dešimt metų nepavyko pasiekti jokio progreso. Laukiančių organo pacientų skaičius daugelį metų išlieka nesikeičiantis, o laikas iki transplantacijos kai kuriais atvejais net du kartus ilgesnis nei kitose Vakarų pasaulio šalyse.

Teigiamas Lietuvos pasiekimas organų donorystės srityje galėtų būti organų donorų (skaičiuojant 1 milijonui gyventojų) skaičiaus padidėjimas. Nuo 14,1 (2007 m.) iki 15,4 (2017 m.). Tačiau ir šis skaičius abejotinas, nes per paskutinį dešimtmetį gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik puse milijono, todėl tai tik teigiamos statistikos iliuzija.

Aktyvi pilietinė ir visuomeninė iniciatyva skatinant donorystės idėją nepasiekia pagrindinio tikslo – nedidina realaus organų donorų skaičiaus, nes sistema tiesiog nesuteikia galimybės aukoti. Taip yra dėl techninio valstybės nepasirengimo ir kompetencijų stokos.

Lietuvoje nėra specialistų, profesionaliai dirbančių organų donorystės srityje. Vien faktas, kad aš rašau šį tekstą, tai patvirtina. Šį darbą privalo atlikti gydytojai reanimatologai greta pagrindinių savo funkcijų, kurios ir taip reikalauja maksimalios koncentracijos. Iš esmės tai reiškia, kad nėra ir atsakingų už darbo rezultatus. Ar norėtumėm, kad mums širdies operaciją atliktų bendro profilio chirurgas arba apendicitą operuotų neurochirurgas ir kai turės tam laiko?

Kol Lietuvoje veikė tik organų donorystės po smegenų mirties modelis, tol buvo galima geriau ar prasčiau atlikti papildomas funkcijas. Jei identifikuodami ir ruošdami organų donorą po smegenų mirties gydytojai turi kelias paras laiko, tai neplakančios širdies donorystės atveju – tik 130 minučių. Naujasis neplakančios širdies (NŠD) modelis reikalauja ypač geros organizacijos, greito reakcijos laiko, sudėtingos medicininės įrangos ir nuolatinio specialistų komandos pasiruošimo visą parą ir visomis savaitės dienomis. Čia ir slypi atsakymas, kodėl per visus 2017 metus nebuvo paruošta nė vieno šio tipo organų donoro.

Neplakančios širdies modelis reikalauja ypač geros organizacijos, greito reakcijos laiko, sudėtingos medicininės įrangos ir nuolatinio specialistų komandos pasiruošimo visą parą ir visomis savaitės dienomis.

Tiesa, nuo 2016 m. visose donorinėse šalies ligoninėse privalo būti donorų koordinatoriai, tačiau nė vienas donorinis centras tam neskyrė daugiau negu vieno etato. Kokiu būdu vienu etatu dirbantis specialistas ar jų grupė galėtų užtikrinti paslaugas visą parą ir be išeiginių dienų – neaišku.

Vadovaujantis sėkmingai plėtojamų donorystės programų pavyzdžiais Kroatijoje ir Ispanijoje, reikalingas sprendimas valstybiniu lygiu. Organų donorystė ir transplantacija yra nacionalinė, o ne atskirų ligoninių programa.

Donoriniai organai yra paskirstomi tarp transplantacijos centrų pagal bendrą eilę visiems Lietuvos sergantiesiems. Darbo organizavimas ir apmokėjimas, specialistų ruošimas ir aprūpinimas medicinos įranga turėtų būti apmokami centralizuotai, o ne iš vietinių ligoninių biudžetų. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) net nesugeba patvirtinti ministro įsakymu NŠD ruošimo ir apmokėjimo tvarkos, kurią specialistų grupė sudarė daugiau nei prieš dvejus metus, todėl sunku kalbėti apie šios srities prioritetinę padėtį. Ir kalbama tik apie apmokėjimo tvarką už vienkartines faktines išlaidas, o ne reikalingą brangią aparatūrą, specialistų ruošimą ar jų atlyginimų fondą.

Su kolegomis skaičiavome išlaidų ir naudos santykį, jei valstybė nuspręstų investuoti į NŠD programą. Pirminės investicijos į medicininę aparatūrą ir specialistų ruošimą kainuotų iki 150 tūkst. eurų, o po to kasmet – apie 100 tūkst. eurų už specialistų darbą. Tačiau būtų sutaupoma iki 300–500 tūkst. eurų biudžeto lėšų kasmet, kurių nebereiktų kompensuoti pakaitinę inkstų terapiją hemodializės centruose. Nekalbu apie pridėtinę vertę, kurią sukurtų žmonės, po transplantacijos grįžę į darbo rinką.

Kiek gyvybių galima išgelbėti efektyviai veikiant naujajam donorystės modeliui? Mūsų pernai atliktame tyrime nustatyta, kad įdiegus naująjį donorystės modelį vien Kauno klinikose galima tikėtis iki 20 inkstų donorų arba 40 donorinių inkstų papildomai per metus.

Kiek tai kainuotų biudžetui papildomai? Vaizdžiai kalbant, penktadalį Seimo narių lėšų kanceliarinėms išlaidoms.

Mažos ir gerą medicinos sistemą turinčios šalies, kokia ir yra Lietuva, tikslas turėtų būti laukiančiųjų inkstų transplantacijos eilės nebuvimas ir gerokai sutrumpintos eilės bei laikas laukiant kitų gyvybiškai svarbių organų. Bet ar yra koks nors planas apskritai?

Kiek tai kainuotų biudžetui papildomai? Vaizdžiai kalbant, penktadalį Seimo narių lėšų kanceliarinėms išlaidoms.

Tomas Tamošuitis yra gydytojas anesteziologas-reanimatologas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trijų s galia – ne tik naujam „aš“, bet ir sveikoms akims!
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas