Prisiimti atsakomybę tinkle
Viena raktinių temų popiežiaus Pranciškaus mąstyme yra ryšiai, tiltai, sąsajos: tarp seno ir naujo, tarp kartų, tarp religijų, tarp kultūrų. Būtent šioje perspektyvoje atsiskleidžia ir dviprasmiškas virtualybės poveikis mūsų kasdienybei. Nors buvo sukurtos palaikyti ryšį ir bendrauti, neretai technologijos tampa siena tarp žmonių arba mūšio lauku. Nepaisant didžiulių galimybių, kurias suteikia komunikacijos technologijos, potenciali jų nauda ir žala priklauso nuo kiekvieno iš mūsų gebėjimo tinkamai jomis naudotis.
Kaip savo žinioje 50-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga detalizuoja popiežius Pranciškus: „Visiškai žmogiškos komunikavimo formos gali būti ir elektroninis paštas, žinutės, socialiniai tinklai ir pokalbiai internetu. Komunikavimo autentiškumą lemia ne technologija, bet žmogaus širdis ir jo gebėjimas tinkamai naudotis turimomis priemonėmis. Socialiniai tinklai gali ne tik palengvinti bendravimą ir skatinti visuomenės gėrį, bet ir didinti poliarizaciją bei susiskaldymą tarp asmenų ir grupių. Skaitmeninė sritis yra aikštė, susitikimo vieta, kur galima paglostyti ar sužeisti, prasmingai diskutuoti ar morališkai linčiuoti.“
Kitais žodžiais tariant, išvengdamas paviršutiniško optimizmo virtualios erdvės atžvilgiu, popiežius Pranciškus kviečia kritiškai apsvarstyti, kaip mes naudojamės naująja komunikacija – tiltams ar sienoms statyti, gailestingumui praktikuoti ar kitaip manančius linčiuoti, tikram džiaugsmui ar nevilčiai skleisti?
Internetas tampa Dievo dovana, kai išnaudojame jo suteikiamą komunikavimo galią, kurią popiežius apibrėžia kaip „artumą“ aplinkiniams: „Komunikavimo ir gailestingumo susitikimas vaisingas tiek, kiek pagimdo artumą, priimantį, guodžiantį, gydantį, lydintį kitą bei drauge su juo švenčiantį. Gailestingai komunikuoti susiskaldžiusiame, fragmentuotame, poliarizuotame pasaulyje reiškia prisidėti prie sveiko, laisvo ir solidaraus artumo tarp Dievo vaikų ir žmonių šeimos brolių bei seserų.“
Informacinis persivalgymas
Enciklikoje „Laudato si’“ Šventasis Tėvas atkreipia dėmesį, kad informacijos gausa neskatina asmens ir visuomenės progreso. Priešingai – mūsų laiką ir dėmesį užvaldyti skubantis žiniasklaidos ir skaitmeninis pasaulis neugdo „gebėjimo išmintingai gyventi, giliai mąstyti, dosniai mylėti. Tokiame kontekste iškyla pavojus, jog didžiųjų praeities išminčių išmintis bus nustelbta blaškančio informacijos triukšmo. Būtina stengtis, kad tos priemonės skatintų naują kultūrinį žmonijos vystymąsi, o ne naikintų jos brangiausius turtus. Tikroji išmintis, kuri yra apmąstymų, dialogo ir dosnaus asmenų susitikimo vaisius, neįgyjama vien kaupiant duomenis, kurie, vesdami prie persisotinimo ir painiavos, galiausiai virsta savotiškais psichikos teršalais.“
Šiandien dažnai yra kalbama, jog gyvename informacijos pertekliaus sąlygomis. Vis dėlto kaltinti informaciją – tolygu absurdui. Juk niekas nesako, kad nutukęs asmuo kenčia nuo maisto pertekliaus. Todėl kai kurie mąstytojai siūlo verčiau kalbėti apie „persisotinimą informacija“ ir įžvalgiai pastebi, kad šios problemos neišspręsime niekaip kitaip, tik ugdydami gerus įpročius ir mokydamiesi atsirinkti informaciją. Galima pridėti, kad vienas iš akivaizdžiausių informacinės dietos stygiaus ženklų yra laiko švaistymas, kuris trukdo užsiimti rimtais darbais ir saviugda. Arba, Pranciškaus žodžiais tariant, trukdo pagarbiai įsiklausyti į kitus žmones, nes iš tiesų klausytis kito prilygsta kankynei.
Panašiai kaip ir maistas, informacija yra vertinga ir reikalinga mūsų gyvenimo dalis, tačiau „persivalgius“ – tampa potencialiai kenksminga. Tas ypač akivaizdu kalbant apie nekokybišką turinį, kurį mums nuolat siūlo internetas, arba neigiamus vertinimus, kurių apstu žiniasklaidoje. Nors žiniasklaidos pranešimai neveikia kaip sidabrinė kulka, nurodanti, ką mąstyti, medijos stipriai veikia tai, apie ką ir kaip mąstome. Nesilaikydami informacinės dietos rizikuojame netgi prarasti džiaugsmą ir teigiamą požiūrį į pasaulį, kuriam skatina Evangelija.
Tikri susitikimai
Kitas aspektas, padedantis įvertinti, ar technologijomis naudojamės tinkamai, yra joms skiriamas laikas. 2017 m. TNS atlikto tyrimo duomenys rodo, kad per išmanųjį telefoną prie interneto jungiamasi vis dažniau, o naudojantis juo telefone praleidžiama vis daugiau laiko. Vidutiniškai darbo dienomis per parą naudodamiesi internetu išmaniajame telefone lietuviai praleidžia 54 minutes. O naudodamiesi internetu savaitgaliais lietuviai vidutiniškai prie savo telefono ekrano praleidžia vieną paros valandą. Kiekvienas galime akimirką stabtelėti ir įsivertinti, kaip šie skaičiai atrodo mūsų kasdienybėje.
Žinoma, svarbūs ne tik skaičiai, bet ir bendresnė santykio su tikrove kokybė. Enciklikoje „Laudato si’“ popiežius aptaria šių laikų pasaulyje ryškėjančią tendenciją realius santykius su kitais bei su tuo susijusius iššūkius pakeisti bendravimu per internetą. Tai skatina egoistinį požiūrį į bendravimą apskritai, nes virtualus kontaktas leidžia atsirinkti, ar nutraukti santykius savo nuožiūra. Dar daugiau, iš to kyla nauja dirbtinių emocijų rūšis, lemiama santykio su prietaisais ir ekranais nei su asmenimis ir gamta. Popiežius perspėja, kad virtualaus bendravimo perviršis gali vesti į melancholišką nepasitenkinimą tarpasmeniniais santykiais ar žalingą izoliavimąsi.
Turėtume nepamiršti, kad komunikacijos priemonės leidžia mums tarp savęs bendrauti ir dalytis pažinimu bei jausmais ribotai. Susiliesti su kito žmogaus nerimu, baime, džiaugsmu ir jo sudėtinga asmenine patirtimi geriausiai padeda tikri, gyvi susitikimai. Žvelgiant iš psichologinės perspektyvos, tai viena iš priežasčių, kodėl išpažinties negalime atlikti telefonu arba elektroniniu paštu.
Virtualūs pavojai šeimai
Primindamas, kad šeima yra centrinė visapusiško ugdymo(si) vieta, popiežius Pranciškus aptaria, kaip komunikacijos technologijos veikia šeimos gyvenimą. Šeimos dvasingumui apmąstyti skirtame apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“ pontifikas perspėja, kad ekranai netaptų šeimos narius skiriančiomis sienomis. Popiežius pripažįsta, kad virtualus bendravimas gali būti naudingas, sujungdamas šeimos narius per atstumą. Vis dėlto jokios komunikacijos technologijos neatstoja asmeniško ir nuoširdaus dialogo, kuriam reikalingas fizinis sąlytis, gyvas pokalbis.
Vienas rimčiausių iššūkių, kuriuos turi spręsti šeima šiandien – kaip tvarkytis su technologijų nulemtu vaikų polinkiu skubėti ir kaip tokiomis aplinkybėmis pozityviai ugdyti gebėjimą laukti? Popiežius Pranciškus pataria susitelkti ne į draudimus, o į dialogą šeimoje, ieškant geriausio varianto, kaip apginti bendrą šeimos buvimą kartu ir ugdyti susivaldymą, neatmetant technologijų, ar tai būtų išmanieji telefonai, ar kompiuteriai, ar planšetės, ar knygų skaityklės.
Dvasinis gyvenimas kaip lakmuso popierėlis
Tai, kad popiežius Pranciškus tapo pirmuoju popiežiumi, turinčiu instagramo paskyrą ir pasakiusiu TED kalbą, liudija labai teigiamą Šventojo Tėvo požiūrį į technologinių platformų galimybes prisidėti prie evangelinės naujienos ir krikščioniško džiaugsmo skelbimo. Todėl vienas geriausių lakmuso popierėlių mūsų santykiui su technologijomis matuoti yra mūsų vidinio gyvenimo temperatūra.
Naujausiame apaštališkajame paraginime „Gaudete et exsultate“ Pranciškus atkreipia visų tikinčiųjų ir geros valios žmonių dėmesį į mūsų polinkį absoliutinti savo laisvalaikį ir naująsias technologijas panaudoti vien pramogoms ir netvariems malonumams. Anot popiežiaus, taip „nukenčia mūsų misija, slopsta pastangos, ima silpnėti dosnus ir pasiaukojantis tarnavimas. Tai iškreipia dvasinę patirtį. Argi sveikas dvasinis užsidegimas dera su vangumu evangelizuoti ir tarnauti kitiems?“
Kitaip sakant, jei mūsų noras dalintis tikėjimu, stengtis dėl aplinkinių gerovės ir palaikyti pagarbų dialogą yra gyvas, tai technologijomis tikriausiai naudojamės tinkamai.
Praktikuoti dorybes tinkle
Technologinė skuba, arba „push the button“ kultūra, veikia ne tik vaikus, bet ir jaunuolius bei suaugusiuosius – maigant klavišus ir išmaniųjų ekranus labai lengva pasiduoti iliuzijai, kad gyvenime gali gauti viską ir tučtuojau, lyg paspaudus mygtuką. Norėdami visų iššūkių akivaizdoje priimti internetą ir socialinius tinklus savo gyvenime kaip tikrą Dievo dovaną ir pasinaudoti jais evangelinei žiniai skleisti, turėtume mokytis puoselėti dorybes virtualioje erdvėje.
Tad mums reikia išminties, kad aiškiai pažintume naujųjų komunikacijos priemonių pliusus ir minusus, ir nepervertintume virtualios bendrystės, kuri niekada nepakeis gyvo bendravimo.
Mums reikia teisingumo, kad laikas, kurį skiriame virtualiai erdvei ar diskusijoms socialiniuose tinkluose, niekada nebūtų atimtas iš Dievo, mūsų artimųjų ir draugų, o padėtų geriau įsiklausyti į laiko ženklus.
Mums reikia tvirtumo, kad mokėtume pagarbiai praktikuoti gailestingumo darbus sielai – nemokančius pamokyti, abejojantiems patarti, nuliūdusius paguosti, atleisti įžeidimus ir nukęsti nuoskaudas, melstis už tuos, su kuriais bendraujame virtualioje erdvėje.
Galiausiai, mums reikia santūrumo – mokėjimo susivaldyti ir apriboti savo laiką prie ekranų, kad ne mes tarnautume internetui ir socialiniams tinklams, o jie tarnautų mūsų misijai kurti žmogiškesnį ir Dievui atviresnį pasaulį.
Tomas Taškauskas yra VšĮ „Kataliko balsas“, tarptautinės katalikų pasauliečių iniciatyvos, atstovas.
