Dėmesio centre
Kaip primena pasiruošimo Pranciškaus vizitui Lietuvoje gairės, popiežius skelbia ne save, bet liudija Kristų ir iš jo kylančias įvairiopas malones. Vis dėlto lygiai kaip Kristų liudiję apaštalai, taip ir šv. Petro raktus paveldėję popiežiai šią tarnystę atlieka savitai.
Profesorius kun. Johnas Wauckas, dėstantis literatūrą ir tikėjimo komunikaciją popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete Romoje, kalbėdamas apie skirtingą popiežių komunikacijos stilių, pasitelkia palyginimą apie aktorius scenoje. Pirmasis popiežius-žvaigždė buvo dabar šventuoju paskelbtas Jonas Paulius II. Šis pontifikas elgėsi lyg aktorius, gimęs savo vaidmeniui – kaip autoritetas kalbėti minioms ir išraiškingais gestais palydėti tikėjimo žinią. Atsidūręs dėmesio centre, jis puikiai tai suvokė ir labai patogiai jautėsi. Jo įpėdinis Benediktas XVI šiuo atžvilgiu tikra savo pirmtako priešingybė – tarytum aktorius, jaučiantis scenos baimę ir pasiruošęs bet kurią akimirką pasišalinti. Pranciškus išskirtinis tuo, kad išvis nesielgia kaip aktorius. Nors dabartinis popiežius ir yra žiniasklaidos dėmesio centre, bet bendrauja labai laisvai ir paprastai. Šiam palyginimui tikriausiai pritartų ir popiežiškosios kultūros tarybos sekretorius vysk. Paulas Tighe’as, kuris komentuodamas popiežiaus Pranciškaus sėkmę socialiniuose tinkluose akcentavo, kad pontifiko elgesys ir žodžiai susilaukia atgarsio būtent dėl nuoširdaus bendravimo, autentiškumo.
Kun. J.Wauckas akcentuoja, kad tokia Pranciškaus laikysena šiandienos kontekste padeda komunikuoti itin efektyviai. Be to, anot profesoriaus, lygindami Benediktą XVI ir Pranciškų susiduriame su dviem skirtingais nuolankumo tipais. Pirmojo nuolankumas yra labiau drovaus teologo akademiko elgesys. Antrojo nuolankumas yra nukreiptas į dialogą ir pasireiškia gyvu emociniu įsitraukimu, asmeniniu atsidavimu – man rūpi, aš noriu, kad tu suprastum tikėjimo žinią, todėl aš kalbu su tavimi, todėl aš tavęs klausausi. Būtent iš tokio nuolankumo kyla spontaniški Pranciškaus pasisakymai ir veiksmai.
Kalbėti gyvai
Pranciškus nuo pat savo pontifikato pradžios įvedė naują komunikavimo ir Evangelijos žinios skelbimo būdą – homilijas per rytines Mišias Šv. Mortos koplyčioje. Iki tol popiežiai kas rytą aukodami mišias savo privačioje koplyčioje pamokslų nesakydavo. Iškalbinga, kad šio rytinės homilijos skelbiamos ne ištisai, o kaip trumpi, pasisakymo turinį atspindintys fragmentai. Nuo pat pradžių nuspręsta, kad šie tekstai bus laikomi ne oficialiais popiežiaus pasisakymais, bet privačiais asmeniškais dienos liturginių skaitinių pamąstymais. Dalinio rytinių homilijų skelbimo norėjo pats Pranciškus, idant būtų išlaikytas nuoširdus spontaniškumas, būdingas gyvam kalbėjimui.
Dabartinis popiežius nevengia ir kitomis aplinkybėmis padėti į šalį iš anksto pasiruoštą kalbą ir pradėti tiesiog kalbėti. Daugumai katalikų šie gyvi, vaizdingi, spontaniški Pranciškaus pasisakymai yra neįprasta naujovė. Iki šiol buvo įprasta girdėti Bažnyčios mokymą, skaitomą iš lapo ir perteikiamą tiksliu filosofiniu ir teologiniu žodynu, kuriam nieko neprikiši, bet kurį nelengva nei klausyti, nei skaityti.
Šventajam Tėvui artimesnis Jėzaus pamokslavimo stilius, kalbėjimas remiantis palyginimais, kasdienėmis situacijomis, skaitant jas Dievo žvilgsnio ir Evangelijos perspektyvoje. Stiliaus gyvumas persiduoda ir Bažnyčios magisteriumo dokumentams, kuriuos skelbia Pranciškus. Šio pontifiko tekstuose gausu šauktuku besibaigiančių frazių ir liepiamosios nuosakos, kas skatina ne tik skaitytojo apmąstymus, bet ir emocinį įsitraukimą.
Kalbėti suprantamai
Pranciškus pats siekia ir skatina kitus Bažnyčios atstovus kalbėti suprantamai, kad Geroji Naujiena taptų prieinama kuo platesniam ir įvairesniam žmonių ratui. Savo apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ jis rašo: „[...] milžiniški ir spartūs kultūriniai pokyčiai reikalauja, kad nuolatinis dėmesys būtų nukreiptas į pastangas amžinąsias tiesas reikšti kalba, aikštėn iškeliančia jų nuolatinį naujumą. [...] reikšti tiesą galima įvairiomis formomis. Ir pasirodo, jog, norint šiandieniams žmonėms perteikti Evangelijos naujieną jos nekintama reikšme, būtina atnaujinti raiškos formas“.
Kita vertus, spontaniška komunikacija ne tik prideda gyvumo, yra įsimintina ir traukia žiniasklaidos dėmesį, bet ir sukuria aplinkybių nesusipratimams. Šnekamasis stilius – juk kalbant gyvai visada kažkas praleidžiama – kartais kviečia pasigilinti į vieno ar kito žiniasklaidoje nuskambėjusio popiežiaus pasisakymo kontekstą, perskaityti originalų šaltinį, interpretuoti Pranciškaus mintis Bažnyčios mokymo, o ne savo baimių šviesoje. Kitais žodžiais tariant, reikia įsiklausyti, o tas nėra lengva. Kaip vienoje iš žinučių komunikacijos dienai pastebi pats Pranciškus: „Kartais patogiau apsimesti kurčiam. Klausytis – tai rodyti dėmesį kito žodžiams, trokšti juos suprasti, įvertinti, gerbti, sergėti. Klausantis vyksta savotiška kankinystė, saviauka [...].“
Rodyti Evangelijos pavyzdį
Kalbant apie popiežiaus Pranciškaus simbolinę komunikaciją, jis turi išskirtinį gebėjimą liudyti Evangeliją nukreipdamas tikinčiųjų ir žiniasklaidos dėmesį į vargšus. Pavydžių gausybė – ar tai būtų neplanuotas vizitas į gatvės vaikų namus, kaliniams plaunamos kojos, susitikimas su imigrantais arba pabėgėliais, gimtadienio pietūs su vargšais – Pranciškus itin nuosekliai išgyvena solidarumą su tais, kurie yra nustumti į visuomenės paribius arba išgyvena sunkumus.
Viena įspūdingiausių popiežiaus apsilankymo Filipinuose akimirkų buvo mišios neseniai taifūno nusiaubtoje Leitės saloje. Lyjant lietui, padėjęs į šalį iš anksto parašytą pamokslą, popiežius kalbėjo susirinkusiems: „Norėjau atvykti, kad pabūčiau su jumis – šiek tiek per vėlai, pasakysite, tiesa, bet dabar esu čia. [...] Aš nežinau, ką jums pasakyti. Bet Jis [Dievas] žino! [...] Tegaliu tylėti ir vienytis su jumis visais savo širdies tyloje.“
Ir ši laikysena susilaukia deramo atgarsio – PEW tyrimų centro 2018 m. pradžioje atlikta apklausa parodė, kad JAV katalikai vertina popiežių kaip gero krikščionio pavyzdį, ypač akcentuodami jo gailestingumą ir nuolankumą.
Tikėti ir pasitikėti
Ilgametis Vatikano komunikacijos vadovas jėzuitas kun. Federico Lombardi yra pastebėjęs, kad nepaisant ryškių komunikacijos skirtumų, būdingų buvusio ir esamo popiežiaus pontifikatams, Bažnyčios mokymo tęstinumas akivaizdus. Pastarąjį liudija ir Pranciškaus pomėgis savo pasisakymuose cituoti Benediktą XVI.
O ką daryti, jei kyla abejonių? Vieną iš atsakymų pateikia jau cituotas PEW tyrimas – katalikai, kurie dažniau eina į šv. Mišias, popiežiumi Pranciškumi pasitiki labiau.
Tomas Taškauskas yra VšĮ „Kataliko balsas“, tarptautinės katalikų pasauliečių iniciatyvos, atstovas.
