Visą, dabar jau beveik praėjusią, kadenciją, kalbu apie būtinybę skirti daugiau dėmesio viešajam transportui, ypač tarpmiestiniams autobusams, kurie turėtų užtikrinti galimybę visiems paprastai, pigiai ir patogiai pasiekti didmiesčius, regiono centrus ar gretimus miestus. Tarpmiestiniai autobusai mūsuose yra sparčiai nykstanti rūšis, kai kurie miesteliai ar kaimai tesulaukia vieno autobuso per dieną, lyg nuvykus į vieną pusę namo grįžti jau nebėra prasmės.
Pagal statistiką Lietuva užima paskutinę vietą Europos Sąjungoje pagal žmonių, keliaujančių viešuoju transportu skaičių. Sakysite todėl ir reisų mažai – jie paprasčiausiai nuostolingi, tačiau taip galvoti gali tik žmogus, kuris pasekmę painioja su priežastimi. Žmonės Lietuvoje nekeliauja viešuoju transportu, nes jis nepatogus, sunkiai prieinamas, per brangus ir neatitinkantis nei keleivių lūkesčių nei poreikių.
Transporto problema nėra vien susisiekimo, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Viešojo transporto trūkumas ir nepatogumas yra susiekimo, socialinė, aplinkosaugos ir net ekonominė problema. Automobilių parkas Lietuvoje nuolat auga – vos išsilaikęs vairuotojo pažymėjimą jaunuolis ima svajoti apie nuosavą automobilį. Kai kurie svajojimo etapą praleidžia ir teisės vairuoti įgijimą pažymi gaudami automobilį iš tėvų ar įsigydami iš santaupų.
Tokie, jaunieji vairuotojai, su naujai gautu pažymėjimu ir automobiliu pajuda į studijas. Todėl didmiesčiai dūsta kamščiuose, todėl jaunieji ir senieji automobiliais suka ratus, ieškodami laisvos parkavimo vietos prie neįsivaizduojamai apgultų daugiabučių, todėl Lietuva netrukus mokės baudas Europos Sąjungai, nes niekaip nesiseka sumažinti išmetamų dujų kiekio ir pasiekti aplinkosauginių įsipareigojimų.
Mes neugdome savo vaikų, savo visuomenės taip, kad užuot rinkęsi taršų ir brangų keliavimo būdą rinktųsi draugišką aplinkai ir piniginei. Tik šios kadencijos metu, mano iniciatyva, atsirado transporto lengvata, kuri užtikrina, jog moksleiviai už kelionę autobusais mokės pusę kainos. Iki šiol tokia privilegija naudojosi tik studentai, nors visi žinome, jog kuo anksčiau pradedamas formuoti įprotis – tuo labiau jis įsitvirtina žmogaus elgsenoje.
Norint, jog viešasis transportas atsipirktų, pirmiausia reikia daug į jį investuoti. Ir valstybė privalo tai padaryti. Pradžioje gali tekti subsidijuoti nuostolingus maršrutus tam, kad keleiviai atrastų ir priprastų, jog maršrutų esama. Valstybė, kuri remiasi sausa „apsimoka, neapsimoka“ ekonomika negali būti gerovės, tai tiesiog nesuderinama. Dabar mums neapsimoka mokėti už patogią močiučių kelionę į polikliniką, bedarbių į Užimtumo tarnybą ar vaikų į baseiną. Įtvirtindami valstybės elgsenoje tokį modelį žengiame pavojingą žingsnį link svarstymų ar išvis mums apsimoka močiutės, bedarbiai ar vaikai.
Vienas mūsų pasiūlymų kitai kadencijai – kelionės pinigai. Konkrečios lėšos, skiriamos gyventojų kelionėms viešuoju transportu. Investicija į viešąjį transportą, patogų susisiekimą, keleivių srauto didėjimą, galimybę žmonėms pasiekti nutolusias paslaugas ir būti nepriklausomiems nuo automobilius turinčių vaikų, anūkų ar kaimynų.
Covidas iš tiesų reikšmingai pakeitė viešojo transporto situaciją Lietuvoje – sumažėjo keleivių srautai, buvo panaikinti maršrutai. Jei iki pandemijos situacija buvo prasta, tai dabar ji yra tragiška. Gera žinia ta, jog esame taške, kuris labai palankus esminiams pokyčiams, novatoriškoms iniciatyvoms ir vakarietiškiems sprendimams.
Transporto problema yra kompleksinė: ji gali mažinti arba didinti gyventojų atskirtį, prisidėti sprendžiant aplinkosaugos problemas arba kurti papildomas, taupyti keliaujančiųjų lėšas arba suryti nemažą dalį kasdienių išlaidų. Mano įsitikinimu, tinkamas jos sprendimas yra puikiausias veikiančios žaliosios politikos pavyzdys, kai aplinkosauginių tikslų siekimas gerina socialinį žmonių gyvenimą ir yra ypač palankus pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms.
