Čia valdžios nuopelnai netiesioginiai – tik už sąlygų sudarymą realioms deryboms tarp profsąjungų ir darbdavių. Profesinės sąjungos išsiderėjo, kad nuo šiol Lietuvoje minimali alga kasmet kils ne dėl valdžios malonės, o sudarys ne mažiau pusės vidutinės algos. Tokie susitarimai yra, būtent, tas kelias, kuris išves mūsų šalį iš emigracijos ir skurdo akligatvio.
Kaip ir Lietuvos, taip ir tarptautiniai ekspertai, išvien signalizuoja, kad mūsų gamybos, paslaugų ir darbo rinkos struktūra negarantuoja mums ilgalaikės pažangos, nes yra per silpna darbuotojų derybinė galia.
Sprendžiant iš emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, depresija serga ne tik pavieniai, mažai užsidirbantys asmenys, bet ir didelė visuomenės dalis. Socialinė depresija ūmėja, nes daugiausiai uždirbantys vartoja, perka, parduoda, gauna dividendus ir taip sukelia kainas. Jie net 7 kartus pagal pajamas lenkia tą mažiausias pajamas gaunančiųjų dalį, kuri ieško akcijinių prekių iš „Optima linijos“, nekeliauja, nepramogauja, negeria kavos kavinėse, nekaupia, nes beveik viską išleidžia maistui ir šilumai.
Padėtį gali pakeisti tokie profsąjungų ir darbdavių susitarimai. Nacionaliniu lygmeniu arba atskirose šakose, regionuose.
Darbuotojų derybinė galia visada yra psichologinės varžybos. Neturint galimybės derybose paveikti darbdavio, darbuotojui visada atiteks mažiau.
Kad kolektyvinis atstovavimas Lietuvoje taptų realybe, žmonės turi veikti grupėmis, kolektyviai. Ne veltui, mūsų Konstitucijos kūrėjai, būtent, profesines sąjungas išskyrė kaip esminį tokio atstovavimo įrankį. Profsąjungos pasiteisina ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Tose įmonėse, kur jos veikia, atlyginimai didesni, darbo ginčai daug dažniau išsprendžiami darbuotojų naudai.
Ar ir kaip valstybė gali paskatinti profesinių sąjungų kūrimąsi? Kodėl tose šalyse, į kurias emigruoja lietuviai, profsąjungos yra masinės, o Lietuvoje profsąjungoms priklauso vos 8–10 proc. darbuotojų?
Tikrai nebūtina siekti, kad visi taptų profsąjungų nariais. Mums geru pavyzdžiu gali būti Prancūzija. Jose narystė profsąjungose ne ką didesnė nei Lietuvoje, tačiau profsąjungų galia – milžiniška.
Kaip asmuo gali padėti profsąjungoms net nebūdamas jų nariu?
Nevyriausybinių organizacijų plėtrai Lietuvoje sukurtas skatinimo per GPM paskirstymą mechanizmas. Kiekvienas gali paaukoti 2 proc. savo pajamų mokesčio. Šios priemonės pirminė idėja šiek tiek pasikeitė atsiradus galimybei remti ir darželius, mokyklas, o vėliau – atskirą procentą skiriant tik partijoms.
Sustiprinti profsąjungas galima per papildomą GPM procentą, kuris šiuo metu skiriamas išskirtinai politinėms partijoms. Būtent, tokiu keliu siūlome eiti. Tai būtų taikli parama, skirta tik toms organizacijoms, kurios sugeba mobilizuoti didelį kiekį žmonių.
Ypatingas politinių partijų statusas (skiriant tik joms 1 proc. GPM) pateisinamas Konstitucijos sąranga. Manau, kad emigracija ir atskirtimi galima pateisinti ir ypatingą paramą profsąjungoms. Daugelyje ES šalių egzistuoja galimybė gauti pajamų mokesčio lengvatas tiems, kas remia ar dalyvauja profsąjungų veikloje.
Šiuo metu profsąjungos iš GPM atskaitymo gauna 25 kartus mažiau pajamų nei asociacijos, 20 kartų daugiau gauna biudžetinės įstaigos, penkis kartus daugiau – partijos.
O juk silpnos profsąjungos – tai mažos algos.
Ypatingų pastangų skatinat profsąjungas Lietuvai reikia todėl, kad profsąjungos atstovauja daug platesniam gyventojų skaičiui. Apie 70 proc. darbingų žmonių yra dirbantys ir jiems reikia savų organizacijų pagal profesijas. Kitos grupės paprastai gerokai mažesnės – neįgaliųjų, pensininkų, sodininkų, baltiškų tradicijų puoselėtojų ir t.t. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad darbuotojų vienijimasis į profesines sąjungas dažniau susilaukia darbdavių priešiškumo, nei dalyvavimas „Maisto banko“ akcijose darbo metu ar savanorystė gyvūnų prieglaudose.
Svarbu nepamiršti, kuo remiasi naujo Darbo kodekso filosofija. Lankstesnė darbo rinka reiškia ne ką kitą, o įstatyminio reguliavimo pakeitimą kolektyviniais susitarimais. Jei profesinės sąjungos tokios retos, naujasis Kodeksas neveikia, neduos rezultato, kurio laukiame. Darbo tarybos yra tik pirmas žingsnis link kolektyvo savimonės formavimosi. Jos negali siekti kolektyvinių sutarčių.
Priešininkų argumentai, sakantys, kad papildomas profsąjungų rėmimas per GPM diskriminuoja kitas organizacijas, yra nepagrįsti todėl, kad jokie mokestiniai įstatymai negarantuoja visiškos mokesčių mokėtojų lygybės. Taip, pavyzdžiui, uždarosios akcinės bendrovės moka 15 proc. pelno mokesčio, tuo tarpu daugelis mažųjų bendrijų – vos 5 proc. Ši diskriminacija pateisinama smulkaus verslo rėmimu.
Partijos remiamos dosnia valstybės dotacija, o biudžetinės įstaigos iš viso gauna biudžetinį finansavimą.
Mūsų siūlomų įstatymo projektų atveju diskriminacija pateisinama tuo, kad profesinė sąjunga yra esminė Konstitucijoje įtvirtinta kolektyvinių derybų ir tuo pačiu atlyginimų didinimo priemonė. Todėl visiškai pateisinama, kad norint paskatinti profsąjungų plėtrą, joms kurį laiką (iki kol minėtos proporcijos nepasikeis) galios specialios mokestinės subsidijos taisyklės.
Tomas Tomilinas yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas.
