Nurodymai, draudimai buvo – tik mes jų paprasčiausiai nebesilaikėme. „Juk ribojimai neveikia, jie kvaili“, – sakė sau kas trečias. Tokį pasaulio vaizdą padėjo susikurti tie, kurie smaginosi Lukiškių aikštėje ir leido veikti pliažui rudenį. Matyt, jei Lukiškių aikštėje negalima riboti pliažo, tai ir negalima mums nurodinėti, kur vaikščioti, su kuo susitikinėti. Juk aš tai sveikas?
Buvusi opozicija nesirinko, smūgiavo tiesiai į valstybės pamatus. Visiškai diskredituota ne kokia nors partija, o pati viešoji politika. Juk ribojimai ir draudimai yra viena iš dviejų pagrindinių viešosios politikos taikomų priemonių. Galima arba drausti, arba skatinti (remti) biudžeto pinigais. Kitų lygiaverčių priemonių viešojoje politikoje tiesiog nėra.
Taigi, draudimai veikia ir jie nėra savaime nei geri, nei blogi. Kaip ir peilis, gali būti ir ginklas, ir maisto gamybos įrankis.
Tad, diskreditavę vieną iš dviejų politikos instrumentų, smarkiai rizikuojame. Yra riba tarp sprendimų kritikos ir draudimų mitologijos skleidimo. Juk draudimai mus lydi kasdien. Pati įstatymo sąvoka suponuoja tam tikras ribas, raudonas linijas, t. y. draudimus. Pavyzdžiui, draudžiama vairuoti neblaiviam; draudžiama mokėti mažesnę algą nei minimali; draudžiama parduoti bulvių traškučius mokyklose ir triukšmauti po 22 val.; draudžiami ir ribojami klimatui nepalankūs varikliai ar gamybos būdai. Iš esmės, draudimai veikia – žmonės pradėjo segtis saugos diržus automobiliuose tik tada, kai buvo įvestos nemenkos baudos, net vergovė buvo panaikinta draudimu. 1977 metais kilo geniali mintis Laisvės alėjoje Kaune uždrausti automobilių eismą, o 1987 metais uždraustas rūkymas keleiviniuose lėktuvuose JAV.
Taigi, draudimai veikia ir jie nėra savaime nei geri, nei blogi. Kaip ir peilis, gali būti ir ginklas, ir maisto gamybos įrankis. Žinoma, draudimai gali tapti vergove, kaip tai buvo totalitarinėse santvarkose, bet pandemijos laikais jų nepaisymas gali reikšti mirtį. Naujoji valdžia, šaukusi apie laisvę ir pati įvedusi begalę griežčiausių draudimų, staiga nustojo kritikuoti draudimus ir pradėjo aiškinti, kad tik „valstiečių“ draudimai buvo kažkuo ypač blogi. Tai kurie praeitos kadencijos draudimai blogi? Gal galima konkrečiau?
Pamenu, turėjome sisteminę patyčių kampaniją prieš alkoholio politiką. Interesų pakurstyta viešoji erdvė skambėjo – štai tokios nesąmonės: Veryga nori mus kontroliuoti, Pasaulio sveikatos organizacijai meluojama apie lietuvių alkoholizmą ir t.t.
Praėjo keleri metai, skandinaviški ribojimai suveikė: tūkstančiai išgelbėtų gyvybių, neiširusių šeimų, nepalūžusių žmonių, mažėjantys susirgimai lėtinėmis ligomis, geriau surenkami akcizai, ypač sumažėjęs alkoholio vartojimas – niekam neįdomi statistika. Pozityvių naujienų nėra tarp svarbiausių antraščių.
Veryga kaltas dėl visko, šalin rankas nuo mūsų laisvės! Taip mus programavo „Laisvės TV“ su šimtatūkstantine auditorija, smagiai pokštavo ir tyčiojosi iš pasaulyje išbandytos politikos.
„Valstiečiai“ viską draudė ir nieko neleido? Aš tik priminsiu, kad LVŽS valdymo metu atsirado individualus konstitucinis skundas, legalizuoti lauko darželiai, vaikų ugdymas namuose, apribotos antstolių galios, įteisinta alternatyvi medicina, į paplūdimį leista eiti su gyvūnais, pagerinta vaikų mityba mokyklose, leista vaistais prekiauti parduotuvėse, o skiepytis vaistinėse, sudaryta galimybė savivaldybių tarybų rinkimuose kandidatuoti ir jaunimui nuo 18 metų amžiaus, pasaulio lietuviams sukurta atskira rinkimų apygarda, o ir pati Lietuva pakilo pasauliniame verslo laisvę vertinančiame „Doing Business“ reitinge į 11 vietą.
Antrosios karantino bangos metu ne metas aršiai Vyriausybės kritikai, tačiau su ribojimais smulkiajam verslui, nueita smarkiai per toli.
„Valstiečių“ komunikacijos klaidos. Žinoma, kad jų buvo labai daug ir jos turėjo pasekmes. Iš pradžių „Laisvės TV“, paskui Laisvės partija. Dabar turim daug laisvės šauklių valdžios kabinetuose ir labai nustebusią visuomenę. Vos tik tapę valdžia, jie taip užtikrintai daugina draudimus, tarsi jaustų giliai slėptą kompleksą („valstiečiams“ pavyko su visais draudimais ir mums pavyks!?).
Antrosios karantino bangos metu ne metas aršiai Vyriausybės kritikai, tačiau su ribojimais smulkiajam verslui, nueita smarkiai per toli ir per ilgai neleidžiama verslui kvėpuoti. O juk dar pirmosios pandemijos metu buvo atrasti visi „dviračiai“, kaip riboti kontaktus, bet nedrausti veiklos ir užtikrinti, pavyzdžiui, smulkiųjų prekybininkų saugų darbą. Kaip mėgdavo kalbėti visokio plauko liberalai – daugiau pasitikėjimo verslu, ponai!
