Nepabėkime toli nuo pandemijos. Jos valdymas antraisiais metais, kai jau turėjome Europos Tarybos, Europos Sąjungos rekomendacijas ir įspėjimus, kad net demokratiškiausia vykdomoji valdžia yra linkusi riboti laisvės ir parlamentams būtina gražinti galias, Lietuvoje pandemijos valdymas buvo tikras žmogaus teisių erozijos šou.
Vienintelis rimtas vykdomosios valdžios diktato apribojimas buvo Lietuvos teisės sistema, kuri neleido priimti tam tikrų sprendimų be Seimo dalyvavimo, kaip pavyzdžiui gėdingas bandymas įvesti privalomą vakcinaciją, kurią Seimas palaidojo. Tačiau ten, kur įstatymų bazės nebuvo, pavyzdžiui, galimybių paso istorijoje, parlamento bandymas turėti savo poziciją, stiprinti kontrolę buvo iš esmės išjuoktas. Vietoj oponentų gėdinimo, arogancijos, antivakserių etikečių klijavimo, valdžia privalėjo girdėti argumentus ir kartu su opozicija įtikinti visuomenę, kad apribojimų reikia dėl visuomenės sveikatos tikslų.
Vertindami šiuos įvykius retrospektyviai ir suvokdami, kad Lietuvos žmonės dabar gyvena nuolatinėje baimėje, kad vėl ateis ruduo, kad ekstremali situacija ir nepaprasta padėtis nesibaigs, privalome teisės aktuose nepalikti jokios erdvės nevaržomai ministrų fantazijai, įsteigti nepaprastos padėties parlamentinės kontrolės komisiją, pakeisti Civilinės saugos įstatymo nuostatas ir aiškiai apibrėžti raudonas linijas vykdomajai valdžiai. Turime keisti ir susirinkimų įstatymą, kad apriboti protestus ir mitingus būtų sunkiau. Visi projektai pateikti, tačiau guli stalčiuose.
Jokios fotosesijos ant sėdmaišių, jokie selfiai su užsienio svečiais neužmaskuos tų nenuplaunamų juodų dėmių, kurios atsirado šios valdančiosios daugumos istoriniame portrete dėl žmogaus teisių pažeidimų migrantų laisvės apribojimo stovyklose. Mes esame stiprūs tiek, kiek stiprus yra silpniausias žmogus Lietuvoje. Beteisiai žmonės kalėjimuose, lietuviai ar irakiečiai yra mūsų visuomenės humanizmo veidrodis. Ši valdančioji dauguma tikriausiai uždraus kailinių žvėrelių fermas (ką aš asmeniškai remiu), bet ji nesugeba pažiūrėti tiesai į akis: du tūkstančiai žmonių, šimtai vaikų per ilgai uždaryti stovyklose ir nebus prievarta gražinti į savo valstybes.
Panevėžio kalėjime su mažamečiais vaikais sėdinti mama, vaiko purškimas ašarinėmis dujomis, ramaus protesto malšinimas mušant moteris lazdomis, galima seksualinė prievarta Medininkų stovykloje, skandalingos publikacijos apie maisto davinius, sisteminės Seimo kontrolierių išvados ir šiurpūs tarptautinės organizacijos „Gydytojų be sienų“ viešai publikuojami raginimai nustoti pažeidinėti žmogaus teises – visa tai reikalauja išsamaus parlamentinio tyrimo ir griežtos kontrolės. 45 milijonų eurų parama yra per didelė pagunda laikyti žmones nelaisvėje nesuteikiant jiems teisės dirbti. Tokie dideli pinigai neturint aiškių taisyklių dėl jų skirstymo reikalauja nuolatinio parlamento dėmesio.
Vaiko pinigai, PVM lengvatos maistui, bazinio dydžio kėlimas pavadinti populistiniais reikalavimais.
Opozicijos pateikti reikalavimai gražinti socialinei darbotvarkei deramą dėmesį parlamente iš karto sukėlė patyčių bangą. Vaiko pinigai, PVM lengvatos maistui, bazinio dydžio kėlimas pavadinti populistiniais reikalavimais.
Pasigirdo kalbos apie milijardą, kurio nėra. Aš tik noriu priminti valdžiai, kad investiciją į žmogų, investicija į skurdo mažinimą atsiperka. Nėra jokio prieštaravimo tarp tikslo stiprinti ekonomiką ir kurti socialinę gerovę. Prašome nevadinti populizmu to, ką mes Lietuvoje ne kartą įgyvendinome realybėje. Praeitoje kadencijoje vykdyta politika, nukreipta į socialinių žmogaus teisių stiprinimą pasiteisino. Visi rodikliai tai rodė, nuo BVP augimo iki emigracijos ir savižudybių tendencijų.
Turime daryti viską, kad mažiausias ekonomines galimybes turintis žmogus išgyventų neregėtomis infliacijos sąlygomis. Net dešinioji Europos komisija kuria Europos socialinių teisių ramstį. Vakarų visuomenėje socialinės teisės, matant universalių bazinių pajamų horizontą, tampa dominuojančia doktrina ir išstumia ortodoksinį liberalizmą. Šioje kadencijoje opozicija pateikė daugybė fundamentalių sprendimų šia kryptimi ir rėmė panašias valdančiųjų iniciatyvas, pavyzdžiui Seimo pirmininkės iniciatyva dėl trumpesnės darbo savaitės šeimoms.
Praktiškai visi priimami įstatymai, net labiausiai kontraversiški, gali virsti kompromisu, kuris stiprina pasitikėjimą šalies parlamentu. Valdantiesiems nereikėtų demonstruoti Lietuvos žmonėms, kad opozicija nieko negali ir jos galbūt visai nereikia. Kartu Seimo pirmininkei nereikėtų dalyvauti nuolatiniuose pigiuose procedūriniuose žaidimuose saugant vieno ar kito pareigūno kailį.
