Matyt, kiekviena šalis turi žmogų, kuris, jeigu jau sėdo į kokią kėdę, tai nepajudinamai. Bet koks priekaištas jo darbui nubėga tarsi nuo žąsies vanduo. Pamenate, kaip griuvo „Tauro“ bankas ir buvo pradėtos nagrinėti jo įkūrėjo ir savininko, liūdnai gyvenimą baigusio Genadijaus Konopliovo finansinės aferos? Nors buvo aišku, kad bankas yra ant liūdnos egzistencijos ribos, manoma, jog būtent tylaus burtininko, tuomet dirbusio finansų ministru, ir dar kelių politikų sprendimu šiam bankui buvo patikėta kelių dešimčių milijonų Europos Sąjungos paskola. Viskas baigėsi tyla.
Matyt, kiekviena šalis turi žmogų, kuris, jeigu jau sėdo į kokią kėdę, tai nepajudinamai.
Sako, tylusis burtininkas liūdnai pagarsėjusiam „Tauro“ bankui dar ne kartą padėjo, vos tik paliko finansų ministro postą ir tapo Lietuvos banko vadovu.
Uždengė krūtine
Todėl iki šiol lieka paslaptis, kodėl Lietuvos bankas tyliai stebėjo, kaip žlunga „Tauras“. Istorija netrukus pasikartojo – atėjo „Litimpeks“ bankrotas. Tada – Lietuvos akcinio inovacinio banko bankrotas. Prarasti milijonai, žmonių pasitikėjimas bankų sistema – žemiau kritinės ribos.
Spėkite, kas gi išgelbėjo tylųjį burtininką nuo mažų mažiausiai atsistatydinimo, o daugių daugiausia – nuo atsakomybės? Ogi kitas šios paslaptingos šalies mohikanas, turintis patirties ir Sovietų Sąjungos valdymo organuose, ir Lietuvos komunistų partijoje, vėliau virtusioje Lietuvos demokratine darbo partija, o dar vėliau, jau norint galutinai nusipurtyti visų komunistinių sąsajų, susijungusioje į galingą Lietuvos socialdemokratų partiją. Pavadovavo Prezidentūrai, o kai į Prezidentūrą atėjo naujas vadovas – koks sutapimas, ar ne? – būtent prezidento, atvykusio iš kitos šalies, žodis tapo lemiamas. Ir vėl tylusis burtininkas sėdo į tą pačią kėdę, iš kurios net, tiesą sakant, ir pakilęs nebuvo.
Prasidėjo bombos
Ilgai taip tęstis negalėjo. Dar neparvežtas į Lietuvą garsusis bėglys, iššvaistęs dešimtis milijonų uždirbtų žmonių pinigėlių, tėškė: ogi tylusis burtininkas, pasirodo, kone iš to koncerno, kuris pinigus iššvaistė, algą gaudavo. Dar tuomet, kai buvo finansų ministro pavaduotojas. Ir tuomet, kai ministru tapo. Burtininkui trūko kantrybė, bet nei teisėsi jis su bėgliu, nei ką. Pašnekėjo kažką viešai nei į tvorą, nei į mietą ir išėjo savaitės atostogų. Prie ežero, mat ten, sako, geriausiai atsipalaiduoja.
Dar vienas ryškus ir geriausiai prisimenamas tautos išdūrimas – daug milijonų biudžeto pinigų kainavęs akių dūmimas, kad tylusis burtininkas tuoj tuoj taps lito duobkasiu ir jau 2007 metais bus euras. Žiniasklaida šaukė: „Nesąmonė.“ Burtininkas paslaptingai šypsojosi ir sakė, kad žurnalistai nieko nesupranta. Į krūtinę mušėsi – euras bus. Taip pat mušasi šiandien: bankai stabilūs, krizę kelia tie, kam tai naudinga, viskas gerai. Tik kažkodėl nesinori tikėti. Kažin kodėl? Juk jeigu žmogus vieną kartą tave išduria, kas gali užtikrinti, kad neišdurs dar sykį?
