Šiame Turizmo įstatymo projekte yra du saugikliai, kurie turėtų apsaugoti keliautojus nuo problemų kelionių organizatoriaus bankroto atveju: tai organizatoriaus nepriekaištingos reputacijos deklaracija ir organizatoriaus draudimas.
Prieš pradėdamas veiklą, kelionių organizatorius turės deklaruoti, kad jo akcininkai ir vadovaujantys asmenys bus krištolinio skaidrumo. O kaip tai veiks praktikoje? Štai sukuriama nauja įmonė, kuri Lietuvoje registruojama kaip kelionių organizatorius. Šio organizatoriaus savininkas yra nauja, neapmokestinamoje zonoje, tarkime, Kipre, įkurta įmonė.
Pagal naują įstatymą tikrinama tik nauja Kipro įmonė, aišku, ji bus nepriekaištingos reputacijos. Tačiau kas bus tikrieji naujos Kipro įmonės savininkai? Lietuviai. Taigi, akivaizdu, kad saugiklis nesuveiks.
Dar keistesnė nuostata yra ta, kad įstatyme reikalaujama tikrinti ir turizmo įmonės vadovo ar savininko sutuoktinį. O ką, jei mano sutuoktinė suklydo gyvenime, tačiau suklydo ne turizmo srityje?
Dar keistesnė nuostata yra ta, kad įstatyme reikalaujama tikrinti ir turizmo įmonės vadovo ar savininko sutuoktinį. O ką, jei mano sutuoktinė suklydo gyvenime, tačiau suklydo ne turizmo srityje?
Aš noriu atidaryti turizmo įmonę, tai dabar turiu su ja išsiskirti? O jei aš neturiu sutuoktinės, tik sugyventinę, kuri pakankamai prisidirbo turizme, tai šiuo atveju turizmo įmonę galėsiu kurti?
Tai gal tada rašome įstatyme taip: jei nori dirbti turizmo įmonės vadovu ar savininku, nepriekaištingos reputacijos turi būti ne tik pats, bet ir visa giminė – iki pat senelių ir penktos eilės pusbrolių ar pusseserių. O gal dar geriau: jei nori dirbti turizme, apie savo nepriekaištingą reputaciją privalo deklaruoti visi Lietuvos žmonės – negi tikrinsi, su kuo kas nors miega, ar kieno jis yra vaikas...
Antras saugiklis – kelionių organizatoriaus draudimas. Teoriškai tai turėtų veikti, tačiau po kiekvieno organizatoriaus bankroto išaiškėja, kad draudimo sumos neužtenka padengti visus nuostolius.
Po šių istorijų didinama draudimo suma, kurios ir vėl neužtenka. Kadangi šį draudimą lengva gauti (tai rodo „Go Planet Travel“ ir „Fresh Travel“ istorijos), tad gal reikėtų kelionių organizatorius apdrausti vieno milijardo eurų draudimo suma ir viskas išsispręstų automatiškai.
Na ir kas, kad kuo didesnė draudimo suma, tuo mažesnė konkurencija turizmo rinkoje. O kai nėra mažesnių įmonių, nebeliks nišinių kelionių. Svarbiausia, kad visi turistai bus saugūs.
Ieškokime alternatyvų!
Nejuokaujant, o kalbant rimtai, jei draudimas negelbėja, gal reikia ieškoti kitų variantų padėti turistams kelionių oganizatoriaus ar agentūros bankroto atveju?
Viena iš idėjų – klientas su organizatoriumi atsiskaito tik po įvykusios kelionės. Taip, gali atsitikti taip, kad klientas visiškai neatsiskaitys. Tokiu atveju galbūt reikėtų apsvarstyti ir įstatymu įteisinti tokį variantą, kad užsakęs kelionę klientas pinigus perveda ne organizatoriui ar agentūrai, bet į specialų fondą, iš kurio organizatorius, o vėliau ir agentūra gaus pinigus tik po įvykusios kelionės.
Jei norima likti prie draudimo modelio, galbūt reikėtų drausti ne kelionių organizatorių ar agentūrą, bet pačią kelionę.
Ši idėja irgi nėra be priekaištų, nes neaiškios fondo priežiūros išlaidos, organizatoriams reikės įšaldyti daug apyvartinių lėšų. Tačiau, mano nuomone, tai turėtų gelbėti tiek nuo kelionių organizatorių, tiek ir kelionių agentūrų bankroto.
Jei norima likti prie draudimo modelio, galbūt reikėtų drausti ne kelionių organizatorių ar agentūrą, bet pačią kelionę. Šis draudimas būtų įtrauktas į kelionių paketą, o užsakius kelionę kelionių organizatorius privalėtų iš karto pervesti draudimo įmoką. Panašiu principu dabar veikia transporto priemonių savininkų civilinis draudimas.
Jeigu vis dėlto būtų nuspręsta likti prie kelionių organizatoriaus draudimo modelio, siūlyčiau įstatymą keisti punktu „draudimo dydis ir jo sąlygos apibrėžiamos poįstatyminiuose teisės aktuose“. Kodėl tai būtina? Nuo įstatymo parengimo iki jo įsigaliojimo dažnai praeina beveik metai, kartais ir ilgiau, todėl neįmanoma operatyviai reaguoti į pasikeitusią situaciją.
Štai pavyzdys: pernai teko keisti įstatymą vien dėl to, kad draudimo suma buvo įrašyta litais, o ne eurais.
Grupinių apsipirkimų interneto svetainės – tai stalas ar kėdė?
Naujuose Turizmo įstatymo pakeitimuose minimos ir grupinių apsipirkimo interneto svetainės. Ar tikrai reikalinga ši pataisa? Prisiminkime priešistorę.
Prieš kelerius metus grupinio apsipirkimo interneto svetainės pradėjo pardavinėti keliones su mistinėmis 40–50 proc. nuolaidomis ir paskelbė, kad jie parduoda ne keliones, bet nuolaidų kuponus.
Tuomet Valstybinio Turizmo departamento darbuotojai nusprendė, kad šios svetainės atlieka reklamos, bet ne kelionių agentūrų funkcijas. O kaip iš tiesų tai realiai veikė? Klientas išsirinkęs kelionę visus pinigus sumokėdavo svetainės savininkui, kuris tik vėliau pervesdavo pinigus kelionės organizatoriui.
Na, reklama tai galima būtų vadinti tik tokiu atveju: klientas išsirenka kelionę grupinių apsipirkimų portale, ten įsigyja nuolaidų kuponą ir pateikęs šį kuponą kelionių organizatoriui gauna kelionę su minėta nuolaida, kartu kelionių organizatoriui sumokėdamas visą kelionės kainą.
Tačiau atleiskite, dabar veikianti portalų schema – tai klasikinė kelionių agentūrų darbo schema. Remiantis tokia Turizmo departamento logika, atrodytų, kad, jei stalą kažkas pavadins kėde, tai ant jo bus galima sėdėti.
Vėliau tos pačios grupinio apsipirkimo svetainės pradėjo pardavinėti užsienio kelionių organizatorių paketus. Pagal tuo metu galiojusį Turizmo įstatymą šios įmonės privalėjo užsiregistruoti kaip laikinieji kelionių organizatoriai, bet, mano žiniomis, nė viena įmonė nėra to padariusi.
Taigi, Lietuvoje grupinio apsipirkimo interneto svetainės pardavinėdamos užsienio kelionių organizatorių paketus vykdo nelegalią veiklą, tačiau niekam net plaukas nuo galvos nenukrenta.
Kyla natūralus klausimas, kam reikalinga ši įstatymo pataisa – paslėpti tarnautojų neveiklumą? Juk akivaizdu, kad šios svetainės visą laiką nelegaliai dirbo kaip kelionių agentūros ir kelionių organizatoriai. Jei šios svetainės vėliau persivadins kuponų pardavimo svetainėmis, tai vėl keisime įstatymą? O gal šia istorija reikėtų pagaliau susidomėti STT ir kitoms teisėsaugoms įstaigoms?
Kelionių agentūros – visiškos nelegalės
Siekdami apginti kelionių organizatorių interesus, įstatymo leidėjai agentūras pervadino į prekybos agentus ir pasiūlė vadovautis Civiliniu kodeksu, kuriame teigiama, kad prekybos agentas prieš pradėdamas veiklą privalo apsidrausti. Tačiau kelionių agentūros nepradeda veiklos iš naujo, tik tęsia ją pakeitusios statusą. Atrodytų, kad joms draustis neprivaloma?
Stebiuosi, kodėl nėra tokių problemų su Miškų įstatymu, kuris atnaujinamas kas kelerius metus, o ne kas pusmetį, kaip kad Turizmo įstatymas.
Kitas dalykas: siūlomas prekybos agentų draudimas ligšiol primena cirką – siūloma apdrausti nuo sudaužytų kliento namuose stiklų. Atleiskite, bet ar kelionių agentūros eina į klientų namus? Tai kam tada iš vis reikalinga ši nuostata? Juk galima parašyti paprastai: „Kelionių agentūra – tai juridinis ar fizinis asmuo sutartiniais pagrindais parduodantis kelionių organizatorių keliones bei pavienes turizmo paslaugas“.
Suprantu, tokiu atveju nėra apsaugotas kelionių organizatorius, bet atleiskite, ar valstybės pareiga nurodinėti, kaip tarpusavyje dirbti dviems privatiems verslo subjektams?
Stebiuosi, kodėl nėra tokių problemų su Miškų įstatymu, kuris atnaujinamas kas kelerius metus, o ne kas pusmetį, kaip kad Turizmo įstatymas. Nejaugi sunku vieną kartą sukurti tvarkingą Turizmo įstatymą? Galbūt atsakymas yra toks, kad miškininkystės teisinius dokumentus rengia profesionalai, nepasiduodantys lobistinių grupių įtakai.
Udrius Armalis yra bendrovės „Udriaus projektai“, valdančios prekės ženklą „Super kelionės“, direktorius
